Su vyru tada dar nebuvom susituoke, bet kartu gyvenom jau dvejus metus, norėjome vaikų, bet vis laukėme kol baigsiu mokslus. Mano vyrui buvo tada 35metai, o man 21m (toks skirtumas mums visai nemaišo). Kadangi vyras neturėjo vaikų,o metų jau nemažai, jis norėjo, kad pastočiau, bet mes kantriai laukėm. Tačiau pastojus vienai, kitai, trečiai ir tt draugėms, mano kantrybė išgaravo, pasakiau vyrui, kad daugiau laukti nenoriu ir imkimės šio kilnaus darbo tuoj pat. Mokslus pasižadėjau baigti (nežinau kaip tai įsivaizdavau padaryti) mokydamasi universitete dieniniam skyriui, bet noras buvo didesnis už protą.
Pirmą mėnesį mums nepavyko, buvau išsigandusi, gal vyro metai o gal aš turiu kokių bėdų kadangi buvau prisiregistravusi supermamose, aišku sėdėjau planuojančių forume, pasiskaičiusi apie bazinės temperatūros matavimą nusprendžiau to imtis sekantį ciklą. Taigi sekantį ciklą jau testų vėjais neleidau kaip pirmąjį ir kantriai laukiau. Kantrybės užteko tik iki 24 ciklo dienos, buvome gamtoje, atsikėlusi ryte pasidariau laukuose testą, jis nieko neparodė, bet aš jo neišmečiau, nes buvau girdėjusi apie pavėluotą reakciją. Nuėjau miegoti. Prabudusi po kelių valandų nustėrau o gi pavyko žinojau, kad tokiu testu pasitikėti negalima, bet tikinau save, kad jei tam tikro hormone nebūtų mano kūne, niekaip nebūtų dviejų juostelių. Pasakiau apie tai vyrui, jis pabučiavo ir tą dieną mane visaip nešiojo ir kilnojo iš laimės, o aš vis tramdžiau jį, nes savo džiaugsmą galėjo reikšti ir kitaip, juk galėjo pakenkti, bet jis vis užmiršdavo ir prilėkęs darė tą patį. Neverkėme nei jis nei aš, gal dėl to, kad žinojome ko siekiame ir to jau laukėme.
Testą pakartojau vėliau ne kartą, jis vis mane žiugino dviem ryškiom juostelėm, mėnesinių nesulaukiau.
Mažiuko pirmoli fotografija 5 savaitės ir 5 dienos:
Nėštumas buvo labai lengvas, laksčiau į mokslus, į darbą, kasdien automobiliu sukardama 100km. Darbe tekdavo ir fiziškai pasitampyti,moksle protiškai pasikankinti, bet viskas ėjo sklandžiai. Kai pastojau už kelių mėnesių susituokėme
ir išmovėme į povestuvinę kelionę, kuri pareikalavo daug fizinių jėgų, važiavome savo mašina, aplankėme 7 šalis. Vis sakiau: - na vaikutis mano tai bus stipruolis, nes mamytė tiek laksto, o jam nė motais.
Mažiuko antroji fotografija 15savaičių ir 4 dienos:
Jaučiau, kad turėsiu berniuką, į echoskopo kabinetą ėjau tik įsitikinti, kad tikrai taip ir yra. Taigi gydytojas man užgarantavo, kad mano nuojauta nepavedė. Kadangi darėm 4D echoskopiją, aiškiai mačiau kas kur kabo.
27 svaitės 4 dienos:
Prieš Kalėdas išėjau į dekretą, pasibaigiau ketvirto kurso pirmą semestrą ir pasiėmiau akademines. Dienos bėgti ėmė lėtai, laiką stumti padėjo supermamos iš 2008 kovinukiu ėštukių temos. Jaučiau, kad kovo nesulauksiu, terminas buvo Kovo 1d. - vis sakiau vasario 25d. gimdysiu
Pilvas augo ir buvo smailas kaip kiaušinio viršūnė:
Pagaliau atėjo vasaris ir prasidėjo paskutinė savaitė, vasario 24d vakare su vyru eilinį kart bandėm paskatinti procesą, kelias naktis kai buvom skatinę praleidau su paruošiamaisiais, nuo 24val iki 4ryto, po to užmigdavau ir toliau nėščia likdavau, bet šį syk buvo jau kitaip.
Kitą dieną t.y. vasario 25d, pamačiau kraujingas išskyras, supratau, kad kamštis, kaip tik buvo vizitas pas ginekologą. Kai nuėjau gydytojas paklausė ar nenusibodo laukti, ar jau gal norėtum, pasisakiau, kad jau noriu, taigi, kaip vėliau jis prisipažino, jis mane prakrapštė, sako 2cm atsidarymas, lauksim jei nepagimdysi kitą savaitę. Bet matyt jis jau nesitikėjo manęs pamatyti dar su pilvu. Vyrui pasakiau, kad turbūt jau šiandie gimdysiu, tas laaaabai nudžiugo. Ir ką, 24val kaip visad prasidėjo sąrėmiai, maždaug kas 5min, bet nepasakyčiau, kad labai reguliarūs ir trumpėjantys. Vis meldžiau, kad nubėgtų vandenys ir galėčiau jau ramiai važiuoti kelti daktarus ant kojų, bet vandenys nenubėgo, ir 7 val ryte aš išsiploviau galvą, apsiprausiau ir pagaliau prikėliau vyrą. Pasakiau, kad važiuokim pažiūrėti, kas man čia bus, gal tik išsigalvoju Pasiėmėm tašę, kuri buvo sukrauta nuo 7 mėnesiu ir išdūmežėm. Mes iki GN turėjom važiuoti 50km.Mašinoj pajutau, kad neišsigalvoju, sąrėmiai vis stiprėjo, bet laikas tarp jų netrumpėjo. Prie gimdymo namų, mokama eikštelė, taigi vyrą palikau laukti bilietuko pardavėjo, o pati pasakiau, kad mane patikrins ir aš pareisiu naivuolė nubėgau į priėmimą, pasisakiau, kad apžiūrėtų mane nes nežinau paruošiamiejitai ar jau rimčiau. Buvo jau 9 val ryto. Gydytoja apžiūrėjo ir tarė:
- Gerai, kad atvažiavai 5cm atsidarymas, gimdysim.
Taigi jau buvo vasario 26d, bet nedaug ir teapsirikau. Jau norėjau skambinti vyrui, kad neštų tašę, kaip jis įkišo savo smalsią nosį, jis jaudinosi labiau nei aš, tarėmės, kad jis nedalyvaus gimdyme, to nei jis nei aš nenorėjome. Atsibučiavome ir aš išėjau į gimdyklą, o jis dovanų pirkti.
Nuvedė mane į gimdyklą, paguldė ant stalo, atėjo daktarė, akušerė tik va net veidų nepamenu dabar. Išgirdusi, kad man statys lašelines su skatinamaisias ir kirps vandenis supratau, kad, jei dabar taip jau neblogai skauda tai po to bus dar linksmiau, sutikau epidurintis. Procedūra nemaloni, bet verta to. Kažkokia palaima užpludo mane kai gavau dozę vaistukų, kadangi naktį buvau visai nemiegojusi, bandžiau snūstelti, bet nesigavo, tik šiaip pailsėjau, deja neilgai kai buvo 7cm atsidarymas, prakirpo vandenis, o tada ir išsilakstė visi epidūrai Gavau dar skatinamųjų ir prasidėjo linksmybės Skaudėjo labai Kad greičiau atsidarinėtų kaklelis, liepė man sėdėti ant klozeto, košmaras kažkoks kaip skaudėjo, nekenčiau visko ir visų, verkiau. Neiškentusi palikau klozetą vieną stovėti savo kambariuke ir grįžau pas gimdymo stalą. Kadangi niekam nesumokėjau, tai viena ten ir buvau, iš kur man jaunai buvo žinoti, kad mane va taip paliks, bet gal man taip ir geriau buvo, bet sesutė kokia galėjo bent už durų šmėkščioti.
Užsikerėblinau ant stalo, užėjusi daktarė nustebo kaip tai aš padariau ir apžiūrėjusi pasakė, kad 9cm, gal ir jau 10 visi. Sako:
- Tu vaikeli stumk po biškį, trys sąrėmiai ir stumk trys sąrėmiai ir stumk.
Žiūriu ji apsisuka ir išeina, aš likau viena sau stumti nu nifiga galvoju sau, bet palaima užplūdo kai galėjau stumtelti, po kokių 10min atšokuoja akušerė, pamato, kad stanginuosi:
-Ei ei, nestumk tau dar negalima! Gulkis ant šonelio, taip lengviau bus.
Mano vaiko galvutė nebuvo pilnai įsistačius kaip supratau, nors man to nieks nesakė, bet tą dien pas ginekologą, klausiau ar galvytė jau žemai, jis pasakė, kad dar ne, o ir pilvo nusileidimo jokio man nebuvo.
Taigi guliu sau viena ant šono ir kniaukiu kaip kačiukas. Ateina gydytoja ir sako:
- Na tai kaip? Kiek išstūmei? O gerai, kad ant šono apsivertei, trys sąrėmiai ir stumk....trys sąrėmiai ir stumk...
Na ką, galvoju, daktarė geriau žino...Stumiu po truputį...Įšokuoja vėl akušerė:
- Ne ne nestumk, tau dar anksti...Ar nejauti noro tuštintis?
Pasakiau, kad dar ir kaip jaučiu, o ir girdėjosi jau iš mano dejonių, į kačiuko miaukimą jau nebuvo panašu, burzgiau jau kaip piktas šuo.
Neužilgo ėmė rinktis personalas, liepė laikytis už rankenų, kojas pasidėti į tam skirtas kilpas, paaiškino kaip stumti ir tt. Jo...tik, kad kai gimdai nelabai ką ir girdi, ar prisimeni ką sakė.... taigi stumiau stumiau į žandus, riečiausi ne į kamuoliuką, o atgal...žodžiu pirmakartė, ten visas taip vadina, kurios negimdžiusios. Aš aišku rėkiau, tada ėmė rėkti ir gydytoja ir akušerė ir anesteziologė, galiausiai dasirėkė iki manęs ir prasidėjo jau normalesni mano veiksmai, bet rėkiau vis tiek. Pamačiau, kad man nekaip sekasi ir gydytoja mane užgulė, kelis kart labai jau rimtai stumtelėjo (ilgai po to dar skaudėjo šonkaulius ir diafragmą) veiksmas pajudėjo ėmė rodytis vaikelio pakaušis, baigėsi sarėmis ir pajaučiau, kad slysta mažiukas atgal...Pasiryžau su sekančiu išstumti, nes gydytoja šaukė, kad sužalosiu vaiką ir kad jam trūksta deguonies. Pakėlusi galvą pamačiau skalpelį ir tik žarkšt, mane prakirpo(nieko jau nejutau).Ir ką...išstumiau kitu sąrėmiu galvytę. Kitu sąrėmiu išstūmiau kūnelį, nukirpo virkštelę, išgirdau jo verksmą, pamačiau jo melsvą kūnelį, kiaušiukus ir vaikutį išnešė... Pasakė laiką 14,48val. ir, kad berniukas. Aš linktelėjau, nes buvau tuo tikra. Neverkiau, gėda, bet jausmas buvo toks, kad atrodė viskas vis vien. Pribėgusi daktarė sakė skaičius, iš pradžių tų kodų nesupratau, nes sakė tik skaičius, bet po to iššifravau, kad tai svoris ir ūgis, 3125g ir 51cm. Pasakė, kad vaikelis mažas, bet mano dubuo siauras ir man užteko, kad vos išgimdžiau, kad rėkiau kaip skerdžiama. Paklausiau ar labai, tai pasakė, kad būna ir baisiau. Labai malonu buvo kai išėjo placenta, begalinis lengvumas mane užplūdo. Ištraukusios placentą sesutės kažkaip ją spustelėjo, visus aptaškė kraujas (labai džiaugiausi, kad to nemato mano vyras, dėl tokių vaizdų ir dar daugiau nemalonių vaizdų buvusių ir sąrėmių metu, nenorėjau jo gimdyme, be to laikausi nuomonės, kad gamtoje visos patelės gimdo nuošalėje, susikaupime ir vienatvėje, tai ir žmogus būdamas tokiu pat gyvūnu turėtų taip elgtis, dar skaičiau apie pasikeitusį vyro požiūrį į moterį po gimdymo. Tai taikau tik sau, nes labai džiugu jei pora nori dalyvavimo abu ir tai praeina be pasėkmių, o dar ir atvirkščiai su abipusiu pasitenkinimu). Kai siuvo neskaudėjo, palyginti su gimdymu tai buvo niekis, jaučiausi padariusi didžiulį darbą, gulėjau ir mąsčiau kaip atrodo mažiukas, kur jis, ar viskas gerai, laukiau susitikimo.
Kai mane susiuvo turėjau dar kelias valandas praleisti gimdykloje, stebėjo ar nekraujuosiu per gausiai, tada man atnešė mano sūnelį. Paglosčiau jį, pasakiau:
- Vaje koks varliukas...
Jis buvo visas sustiręs, mažiukas, melsvas, užtinęs...Na ne šilčiausias sutikimas.... Vėl gi neverkiau, gal adrenalinas man vis dar neleido atsipalaiduoti ir atsiduoti emocijoms, apsiverkiau tik naktį kai jau susigulėjo nauji potyriai. Sesutė parodė kaip maitinti vaikutį, davėme jam priešpienio. Vaikutį vėl išnešė, nes buvau labai silpna ir galėjau jo neišlaikyti, sėstis nebuvo galima, dėl siuvimo. Kai baigėsi laikas mane išvežė į palatą, uždurų su balionais ir dovanėlėmis, visas išsišiepusiai sutrikęs laukė mano vyras. Labai smagu buvo jį pamatyti, jis klausė kur vaikutis, seselė paaiškino, kad kai nuveš mane į palatą atneš iškart vaikutį. Taip ir buvo vyras regavo labai ramiai, švelniai paėmė ant rankų ir ilgai žiūrėjo į jį. Netekau daug kraujo, vos ėjau, vis temo akyse, nepavyko gauti vienvietės palatos, teko pasilikti nakčiai vienai su vaikeliu. Nieks nepadėjo, taigi su visais skausmais ir nuovargiu (para nemiegota) turėjau rūpintis mažiuku...Manau dėl to, kad iš anksto nesitariau , gavau palatą kur nėra vaikeliui atskiro vežimuko, turėjau miegoti su juo vienoje lovoje, o dar antrą nakties atvežė kaimynę man, taigi vėl likau be miego. Vaikelio kraujo brupė buvo visai kita nei mano ir vyro, taigi užtrukome ligoninėje keturias paras, labai per jas pavargau, kaimynės vaikutis buvo labai neramus. O manasis toks gerietis buvo ir dabar jis toks. Vėliau vyras sužinojo, kad vaikutis sustresavo ir gimdamas apsikakojo, kad buvo apsivijęs virkštele kakliukas, kad priduso, o po savaitės pastebėjau dar ir gužiuką kakle, paaiškėjo, kad gimdymo metu trūko kaklo raumuo.
Dabar mes jau visiškai sveiki, Sūnutį pavadinom Aivaru, vardas sudarytas iš mūsų vardų ir pavardės skiemenų. Aivariukas labai greitai auga yra ramus, visada šypsosi, daug ir labai įspūdingai juokiasi, guguoja ir kitaip žavi tėvelius.
Tik pagimdžiusi sakiau, kad daugiau niekada to nedarysiu, bet kai pajunti kokią meilę gali susikurti ir kiek gali duoti ir jausti iš to malonumą, pasimiršta visi skausmai ir baimės. Jau galvoju apie antrą stebuklą...
Didesnės meilės kaip tarp vaiko ir tėvų būti negali.
