Dievo dovana mums! - Gimdymo istorijos

Sveika dukryte,

Kol miegi noriu papasakoti kaip pas mus atkeliavai.
Su tėčiu vis pasvajodavom apie mažą kūdikėlį, jautėme kad būnant dviese jau kažko trūksta, norisi meile apgaubti dar kažką – tave.
Nusprendėme nieko nebelaukti ir bandyti tave prisikviesti į šį pasaulį. Vienas testukas, antras, trečias – nieko. Pradėjau nerimauti. Šeši nesėkmingi mėnesiai. Nusprendžiau kad nebegaliu kas mėnesį žiūrėti į tą vieną juostelę nėštumo teste, reikia kažką daryti. Nuėjau pas gydytoją. Diagnozė – cistos abiejose kiaušidėse, panašu į endometriozę. Paskaičiau internete apie šią ligą ir labai išsigandau. Baisi liga. Gydytojas pasiūlė operuotis – sutikau. Operacijos metu diagnozė pasitvirtino – endometriozinės cistos. Visa laimė kad liga labiau neišplitusi, cistas pašalino. Išrašant iš ligoninės gydytoja palinkėjo kuo greičiau pastoti. O kaip mes su tėčiu to norėjome. Po mėnesio vėl pradėjome bandyti, išvažiavome atostogauti. Aš taip tikėjausi iš kelionės jau parsivežti tave pilvelyje, bet paskutinę atostogų dieną visos viltys dužo, ašaros spaudė krūtinę.. Na kodėl?? Atėjo rugsėjis, po draugų vestuvių jaučiausi pavargusi, šiek tiek peršalusi. Reiktų nusipirkti vaistų, bet kirbėjo mintis pirmiau pabandyti testuką. Gal vaistų jau negalima? Išėjus iš darbo ankstėliau užbėgau į vaistinę. Grįžus nelaukiu net vakaro, dariausi testuką. Aiškiai šviečia I. Na kaip liūdna, bet kažkaip jaučiausi kitaip, na negali būti, kad vėl nieko. Po kiek laiko vėl paimu testuką, vartau prieš šviesą – kažką matau. Antros juostelės vietoje kažką matau. Realiom akim žiūrint nieko ten nebuvo, tik pakreipus prieš šviesą kaip vaiduokliukas išplaukus blanki blanki juostelė. Bijojau patikėti. Patikėti ir vėl nusivilti. Prašiau tėčio nupirkti kitą testuką – jautresnį, tikiu kad ta antra juostelė yra, tik dar slepiasi. Kitą rytą (buvo rugsėjo 8d.) atsikėliau labai anksti. Drebančiom rankom dariau testuką ir laukiau. Matau tik vieną juostelę, po kelių minučių matau ir antrą. Nelabai ryški, bet tikra, ji yra. Širdis daužėsi, rodės iššoks iš krūtinės. Bėgu į lovą, žadinu tėtį. Klausiu – kiek juostelių matai??? Sako kad vieną. Och, neprabudęs dar jis, akį vos pramerkė. Liepiu budintis ir žiūrėti atidžiau. Galiausiai kartu konstatuojam – dvi juostelės!!!!! Nuostabu, nepakartojama, džiaugsmas netelpa širdy. Paimam knygą, skaitom apie tave. Be galo idomu kokio dydžio tu esi. Žiūriu veidrodyje į pilvuką, jame esi tu, mažytė mūsų dukrytė.
Nėštumas buvo labai lengvas. Pilvelis vis augo, tu spardei mane smailais savo kulniukais. Echoskopijų metu slėpeisi, nesirodei kas esi, ruošei mums siurprizą. Tėtis labai manim rūpinosi, globojo. Svajojau apie tai kaip susitiksiu su tavimi. Norėjau nuvažiuoti į ligoninę su kokių 7-8 cm atsidarymu ir greit greit be jokių skaitinamųjų ir epidūrų tave pagimdyti. Laukėme tavęs ateinančios gegužės 22-ą, mano gimtadienio dieną. Bet tu panorėjai kitaip..
Buvo gegužės 4, motinos diena. Pas senelius suvalgėm tortą, paminėjom ir senelio gimtadienio išvakares. Vakare visi išvažiavo žaisti boulingą, o aš paprašiau kad mane parvežtų namo, norėjosi pailsėti. Namuose pabaigiau megzti antklodėlę tau. Vakare dar sulaukėm svečių, žiūrėjom krepšinį (žaidė Žalgiris – Lietuvos rytas. Atrodo kad Žalgiris laimėjo.) Užsikalbėjom iki 1 val nakties. Svečiams išėjus miegoti nuėjom tik apie 2 val nakties. 3-ią val pabudau jausdama kad teka per kojas. Šokau iš lovos - vis dar teka. Nubėgau į tualetą - ir ten teka. Vandenys!! Kaip čia taip anksti? Visada maniau kad pernešiosiu, nebuvau dar pasiruošusi. Pažadinau tėtį. Abu pasimetę, nežinom ką daryt. Supratau kad jau greit mes susitiksim. Daiktai į ligoninę nebuvo dar sudėti. Įsijungėm kompiuterį ir pagal sąrašiuką su tėčiu susidėjom ko mums trims gali prireikti. Kaip keista buvo dėti į krepšį mažyčius rūbelius tau ir žinoti kad jau greit jie aprengs ir šildys mažytį mūsų vaikutį. Važiavom tuščiomis miesto gatvėmis. Prieš Trakus pievas gaubė baltas rūkas. Buvo labai rami, graži naktis, ore tvyrojo ateinančio stebuklo kvapas.
Į ligoninę atvažiavom apie 5-ą val. Patikrinimas – atsidarymo beveik nėra, bet kadangi vandenys nubėgę ir vis dar bėga – guldo į palatą, nors greit dar tikrai negimdysiu. Truputį nuliūdau, kad dar negreit, kad gimdymas nevyks kaip svajojau. Nieko nepakeisiu, reikia laukti. Tėtį išleidau namo kad pailsėtų ir surinktų mažą lovytę, paruoštų namus tavo atvykimui. Pati guluosi, bandau miegoti, bet širdy neramu, galvoju apie tave. Juk jau tuoj tuoj tave pamatysim. Vėliau atlieka visus ligoninės formalumus ir kadangi atsidarymas nedidėja, lašina skatinančius. Užmigau. Gydytoja atėjus nusistebėjo - gimdyti turėčiau, o aš miegu su skatinamųjų lašeline. Padidino vaistų dozę, pradėjo skaudėti, išsikviečiau tėtį. Kartu smagiau laukti. Vakarop perkėlė mus į gimdyklą. Kaklelis atsidarinėjo labai lėtai. Skatinamųjų dozę stipriai padidino. Aš taip nenorėjau gulėti, vis prašiausi ant kamuolio, nes taip daug mažiau skauda. Bet gulint geriau stebėti tavo tonus. Jei reikia, tai reikia. Šiuo metu tu svarbiausia, aš tik kelias, indas per kurį ateini tu. Daktarė pasiūlė epidūrą. Nenoriu jo, bet sakiau kad daktarė spręstų. Jei ji mano kad reikia, aš neprieštarausiu. Atrodo kažkiek palengvėjo, bet tikėjausi daugiau iš to stebuklingo epidūro, vis tiek labai skauda. Kaklelis atsidarinėjo labai lėtai. Leido dar kažkokius vaistus ir dar ir dar ir dar. Tiek vaistų turbūt nebuvau gavus per visą savo gyvenimą. Na pagaliau išgirdau kad jau atsidarymas pilnas, bet kažkas negerai, tu nepasisukai kaip reikia. Aš jau nebegaliu, skauda labai labai. Gydytoja, akušerė, slaugutė ir dar kažkas kilnoja mano kojas, varto kažkaip, o aš jau nelabai suvokiu kur esu, atrodo kad trūkinėja sąmonė. Prašau kad pjautų, nebegaliu ištverti. Atsidarymas pilnas yra, bet nėra stangų, todėl aš negaliu tavęs išstumti. Gydytoja susiskambino su skyriaus vedėja (kažkodėl operuot gali tik vedėja), ji jau važiuoja. Va atvažiuos iš Vilniaus ir viskas, padarys operaciją ir mes susitiksim. Kenčiu, laukiu atrodo visą amžinybę. Girdžiu liepia lipt nuo lovos.. o kam?? Akušerė dar bando kažkokius būdus kad išvengti operacijos. Liepia tėčiui laikyti mane už pažastų, o man per sąrėmius tūptis žemyn. Darau kaip liepia. Keletas tokių sąrėmių ir.. atsirado stangos.. Gydytoja skambina vedėjai kad nebevažiuotų, gimdysiu pati. Greit gulu atgal ant lovos, visi ruošiasi ir leidžia stumt.. Pagaliau pajutau kad tu jau judi, judi manimi šio pasaulio link. Stumiu, kvėpuoju stumiu, kvėpuoju. Galvytė jau čia. Dar vienas stūmis ir išgirstu tylų ‘uaaa, uaaaa, uaaaa’. Tu jau čia! Koks nuostabus tas ‘uaaa’. Girdžiu - dukrytė. Neiškart supratau ką reiškia žodis - dukrytė. Mergaitė!! Širdyje jutau kad tu mergaitė, keletą kartų tave sapnavau. Padeda tave man ant pilvo. Oi kokia tu mažytė, nuostabaus grožio, didelių akių mūsų dukrytė. Išsvajota, ilgai laukta, begalo mylima. Tu žiūri man į akis. Nieko nuostabesnio gyvenime nebuvau patyrus. Tu esi be galo brangi Dievo dovana mums!!!

Tavo mama

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis