O laikas labai greitai bėga.. Mano mažius jau perkopė keturių mėnesių slenkstį. Kažkam tai turbūt atrodo visai mažai, o kažkam - be galo daug...
Taigi istorija..
Sunku dabar sugalvot, kada viskas prasidėjo... Nebuvau ta, kuri svaigtų dėl mažų vaikų. Paauglystėje sakiau, kad turbūt nenorėsiu vaikų, nes nemyliu jų... tačiau vienas žmogus pasakė, kad esu jauna, ir šiuo klausimu mano požiūris pasikeis... Pasikeitė. Atėjo laikas ir supratau, kad NORIU. Dabar nežinau, ar laimei, ar nelaimei, bet šiam norui nebuvo lemta išsipildyti greitai... galbūt dėl to jis tik stiprėjo... galbūt dėl to, aš esu tokia, kokia esu, galbūt dėl to galiu labiau mylėti ir vertinti tai, ką turiu...
Negalėjau pakęsti kalbų, kad sulauksi tada, kai nesitikėsi... Kaip galima nesitikėt, kai kiekvieną mielą mėnesį skaičiuoji ir lauki, o tiksliau nelauki... Tačiau ir mūsų atveju ši frazė pasitvirtino... buvau praradus viltį ir kada kada, bet būtent tą mėnesį tikėjausi mažiausiai ir tą tikėjimą turbūt galima būtų prilyginti netikėjimui
) Išlaukiau tiek, kiek nebuvau anksčiau išlaukus... šeštadienis neryškios II, bet YRA... sekmadienio vakaras vėl vaiduoklis, MB sakau, kad užkibom, bet abu netikim, pirmadienį einu nusileist kraujo, prieš tai pasidarau dar vieną testą vėl YRA... po kelių valandų išgirstu magišką skaičių 668 ) ir apmirštu iš laimės... suvokiu, kad dar laukia be galo ilgas kelias, bet širdy jau gera gera.. myliu myliu savo mažąjį taškiuką 
Nėštumas nebuvo sunkus.. Vaikščiojau lengvai, džiaugiausi tuo stebuklėliu, kuris augo manyje, be galo didžiavausi savo neįkainojamu turtu. Dvidešimtą savaitę gavom patvirtinimą, jog laukiamės berniuko, abu nuo pat pradžių turėjom nuojautą, kad taip ir bus, todėl nė kiek nenustebome, kai tai pasakė gydytoja. myliu myliu
Artėja TA diena. Kadangi mano mama ir močiutė gimdė savo pirmuosius vaikus visu mėnesiu anksčiau, tai man nuo kaži kada irgi buvo kalama į galvą, kad praktiškai kitaip ir būti negali. O aš labai norėjau parodyti, kad jos neteisios, ir gimdyti tik sulaukus reikiamo laiko Apie 37 savaitę gyd. Meškauskienė, kuri prižiūrėjo mane nėštumo metu pasakė, jog greičiausiai pagimdysiu šiek tiek anksčiau nei nustatytą datą. Jau galiu - juk liko mažiau nei mėnuo
Bet neskubu nei aš, nei mažasis žmogutis. Man gera būti 
, o jam kuistis mano pilvelyje. Likus kiek daugiau nei savaitei iki termino, gyd. Variakojienė, pas kurią buvau nutarus gimdyti, dėl padidėjusio spaudimo paguldė mane į ligoninę, kad padaryti tyrimus ir įsitikinti, kad viskas tvarkoje. Aš net pyktelėjau, kad iš sveiko žmogaus daro ligonį. Po poros dienų paleidžia namo, o aš išdidžiai visiems kartoju, kad dabar jau užsisiųsiu ir negimdysiu iki 04-16. Kadangi esu šiek tiek pakvaišus dėl ketvertukų, tai prisigalvojau, kad mėgčiau, jog vaiko gimimo data būtų susijus su šiuo skaičiu 2008 m. 04 mėnesį tokių datų pasirinkimas gana nemažas 
Žinoma čia tik juokai, bet visai smagūs 
Visgi žadėdama negimdyti iki 04-16 klydau Jau kitą dieną po ligoninės kažkaip keistai jaučiausi.. Pamaniau, kad gerai, jog nesusitariau antrajai nėščiosios fotosesijai, nes būtų nelengva ją iškentėti Vakare įtartinai anksti pasiūliau eiti gulti, kažko maudė nugarą. Paruošiamųjų sarėmių nebuvau patyrusi, tad maniau, jog tai galėtų būti jie. Naktį miegoti buvo sunku, bet negaliu sakyt, kad visai nemiegojau. Keletą kartų ruošiausi atsigaivint duše, tačiau vis bandžiau įtikint save, kad čia nieko tokio, todėl nėra ko durniuot. Ryte skausmas nesumažėjęs, tad jau pradedu manyt, kad gal visgi ŠIANDIEN
Prisileidžiu vonią. Bendrauju su draugėmis telefonu ir skaičiuojam, kad pirmas gimdymas, tai turbūt iki 10 dienos turėčiau ištempti (10 juk žymiai labiau dera prie mano 4 nei 9
), o iš tiesų viduje niekaip negaliu patikėt, kad didžioji diena jau atėjo... Bandau galvot, kad gal čia paruošiamieji skausmai. Po dar kelių valandų suvokiu, kad skauda žiauriai ir kartoju vienintelę frazę, kad jei čia ne tikrieji skausmai, tai aš tikrųjų patirti nenoriu... sąrėmių suskaičiuot nelabai išeina, nes skausmas pastovus, nėra taip, kad galėčiau sakyt paskauda, paskui atleidžia ir vėl paskauda... butent dėl to ir negaliu suprast, kas su manim dedasi. Pamanau, kad nuo nugaros skausmo pradžios praėjo jau gana daug laiko, pradedu bijot, kad per ilgai neužtempčiau namuose.Pasiskambinu į kliniką akušerei, susipakuoju ir važiuoju. Keista, bet atsimenu kiekvieną detalę, kaip rengiuosi, rišuosi batą, pažiūriu į veidrodį... Lauke šilta ir saulėta, o aš vis tikėjau, kad gimdysiu gražią dieną... Taigi, diena tinkama
) Į gimdymo namus paprašiau kad nuvežtų draugė, žinojau, kad MB svarbus susitikimas, pamaniau, kad jei šiandien gimdysiu, tai vis tiek nebus labai greitai, tad jis atvažiuot suspės, o atidėtą susitikimą vėliau suorganizuoti bus sudėtingiau... Tada net nemaniau, kad ta draugė liks su manimi ir atvažiavus MB.Draugė užstringa kamštyje, o aš ramstausi į medį. Įsivaizduoju, ką jai teko išgyvent, kai skambinau ir klausiau, kur ji prapuolus... galų gale aš jau mašinoj, įsirangau ant galinės sėdynės, nes taip liepė gydytoja, važiuojam...
Gimdymo namuose manęs jau laukia, nors mano gydytoja dar nėra atvažiavus, nukeliauju apžiūrai pas kitą. Ši patvirtina, jog esu gimdyvė (tada tuo jau neabejojau), galim eit į gimdyklą. Neapsidžiaugiau išgirdus, kad atsidarymas vos 3 cm, tikėjausi minimum kokių 5-6 juk šitiek kentėjau. Personalas sako, kad be 12 valandos vakaro nepagimdysiu, o aš juokaudama paprašau, kad jei bus kelios minutes iki 12, tai tegul rašo, jog gime 04-10
Skauda. Juokaut nebesinori Laikrodis palatoje rodo 4, o aš negaliu suvokt, kad kankintis su šiais skausmais gali dar tekt apie 8, o gal net daugiau valandų... Gydytoja sako žiūrėdama į aparatą: va sąrėmis praėjo, pailsėk, o aš kartoju, kad man nė kiek nemažiau skauda... nebuvau girdėjus, kad taip būna. kažkaip ne pagal vadovėlį viskas vyko.
5 valandą pašokau iš lovos, tada pokšt nubėgo vandenys. Kažkodėl išsigandau. Supykino. Atrodo, kad ir į tūliką noriu, žodžiu, viskas vienu metu, varinėju basa, ir tuo metu spėju pasidžiaugt, kad aplink mane švarios sienos, graži aplinka, malonus ir rūpestingas personalas, draugė ir jau atvažiavęs pasimetęs MB.
Dar būdama nėščia sakiau, kad nesu nusiteikus priėš epidūrą, tad kęsdama skausmus, jo tikrai neatsisakiau... Netgi negalėjau sulaukt, kol gausiu išganingąjį dūrį. O gavau jį 7 valandą vakaro. Tada jau nebegalėjau tinkamai susilenkt, atrodė, kad apalpsiu, suleido gulinčiai. Ir prasidėjo malonioji dalis. Pamažėle apimanti šiluma naikino skausmą, o aš negalėjau patikėt, kad man taip gera. Nors neretai apima keistas drebulys, man tikrai gera. Jau ir juokaut galiu. Nufilmuojam mūsų stebuklo atėjimo aplinką. Laikrodis rodo 8 vakaro. MB teiraujasi gydytojos, kiek čia dar liko laukt, o išgirdęs atsakymą, kad pirmas gimdymas gali užtrukt dar iki belekiek, juokaudamas paklausia, ar negalėčiau greičiau susisukt. MB apsižiūri, kad fotikas, nors ir buvo kraunamas, kažkodėl normaliai nepasikrovė, tad žinodami, kad dar yra laiko, drąsiai jį išleidžiam pakrovėjo.
Po kelių minučių gydytoja nusprendžia patikrint progresą ir... nustebusi sako: pilnas atsidarymas GIMDOM. Skambinkit greičiau tėčiui, nes nespės grįžti.
Tėčiui paskambinam, tas parlekia ir mes pagimdom
) Gimdžiau su šypsena, dabar tai atrodo neįtikėtina, bet maloni smulkmena. Nebuvo jokio nepakeliamo skausmo, kuriam buvau nusiteikus ir pasiruošus, greičiausiai dar veikė epidūras, dėl ko skausmas atrodė nepalyginamai mažesnis nei prieš tai buvęs, o gal dėl to, kad tai jau buvo TAI, ko taip ilgai laukiau... Ir štai jis GIMĖ
Mano gyvenimo džiaugsmas, nauja spalva, naujas grožis.. mano mažas vabalėlis... plaukuotas minkštas kamuolėlis... viskas, kas aplinkui, įgyja naują prasmę, pradedu suprasti, kodėl mes čia gyvenam... nesvarbu, kiek laukiam, nesvarbu, kiek aukojam... dabar noriu kiekvieną minutę kartoti ir kartoti.. noriu sulėtinti laiko tėkmę, kad geriau prisiminti... kad spėt pasidžiaugti... kad įvetinti... Grįžtant prie skaičių, tai mažiukas nusprendė pasirinkt savo skaičiuką 9
), gimė 9 dieną, 9 valandą vakaro, sverdamas 3330 g (suma = 9), būdamas 54 (suma = 9) cm ūgio. Įdomu, ar ir ateityje šis skaičius lydės jį.Anksčiau stebėdavausi, kaip moterys ir po daug metų taip detaliai papasakoja savo gimdymo istorijas, dabar suprantu, kad to neįmanoma užmiršti.
Ech, ir visgi myliu myliu...
