Kur taip skubi, mažyte mano? - Gimdymo istorijos

Viskas prasidėjo netikėtai ir nelauktai. Visada maniau, kad rugsėji tai tikrai negimdysiu (lyg mes, o ne vaikai renkasi laiką), todėl kaip tyčia vyrui pasakiau lapkritį – jau šį mėnesį, apsauga sugriežtinta). Na ir tikrai labai jau stengėmes saugotis, buvau tikra visu šimtu procentų, kad viskas po kontroliuojama . Todėl nekreipiau dėmesio, kai sunku pasidarė keltis rytais, negirdėjau net žadintuvo. Viena rytą iškepti blyneliai buvo tokie kartūs, kad visus išmečiau, nes net nesupratau, kad gal čia pas mane kažkas ne taip su skonio receptoriais. Atėjo Kalėdos, Nauji Metai – visi šventėm labai smagiai – tik visada lydėjo mane šleikštulys – ir vėl galvoju, gal šventės kaltos, per daug prikirtau..Mėnesinės vėlavo daugia nei savaitę, bet suskausdavo pilvo apačią kaip visada, tad neėmiau į galvą, galvojau gal nuo streso vėluoja ( kaip tik po egzaminų buvau).. Kol Sausio 3 dieną pagalvojau gal laikas nusipirkt nėštumo testą. Paprašiau vyro nueiti nupirkti, tai jis dar pasijuokė, ką čia per nesąmones kalbu. Bet kaip tyčia mane supykino, ir teko palikti pietus tualete – šio argumento pakako, kad po 15min namie atsirastų neštumo testas.
Per ilgu buvo laukti ryto, pasidariau dar tą patį vakarą – ir ką – ogi mažytis, blyškutis raudonas taškelis.. Tada vyrą nusiunčiau dar nupirkti testą, ir tik po šešto patikėjau – kad manyje jau auga mažytė kruopytė. Rankos – kojos pradėjo drebėti, ašaros pačios krito iš akių – nežinau kodėl taip pasimečiau – bet žinia tikrai buvo netikėta..Tik vyras labai apsidžiaugė ir ramino mane..
Prasidėjo laukimo džiaugsmas. Nepapratsas jausmas lauktis, ir po širdim nešioti dar viena širdelę.
Nesklandumai prasidėjo jau pačioje pradžioje. Užsirašiau pas gydytoją pirmai apžiūrai, kaip tik turėjo būti man 6 savaitės. Bet ginekologė nesugebėjo rasti mano stebukliuko pilvelyje – pasakė, kad man greičiausiai negimdinis neštumas. Aišku aš į ašaras, panika, nežinau ką daryti, meldžiau Dievą, kad tik viskas būtų tvarkoje, kad tik mano mažylis būtų nukeliavęs iki gimdos, nes jau tada LABAI mylėjau savo žiogelį. Kadangi esam ne Lietuvoje, nutarėm, kad geriausia būtų man skristi į Lt ir ten pasirodyti specialistam.
Lietuvoje nueinu net pas du gydytojus – viskas man tvarkoje, pamatau pirmą kartą savo džiaugsmo plakančią širdelę. Planuojama gimdymo data – rugsėjo 3d. Tik viena ginekologė lyg tarp kitko užsimena, kad gali prasidėti persileidimas. Dar pagalvojau kas per ginė, kad taip liūdina tokiomis nesąmonėmis. Juk visos blogos istorijos atsitinka kitiems. Juk visada taip galvojam.
Grįžtu pas vyrą, vaikštau į paskaitas, gerai jaučiuosi. Artėjo jau 11 savaitė.
Vasario 18d. Pirmadienis. Kaip tik naktį sapnavau sapną, kad man į namus ateina du vokai be adresato. Aš pasižiūriu kas viduje, o ten mano vaikystės nuotraukos, tik ant viso kūno visur dideli pūliniai. Aš iškart atsisuku į mamą ir sakau – mus kažkas užkeikė, būtinai turim pašventinti namus, ir vaikštom, šventinam visus kampus – o kai baigėm pasižiūriu į rankas – ten juoda žvakė. Ir sapne galvoju kaip čia viską padariau su juoda, jeigu šventina visa su balta.
Ryte atsikėliau ir nekreipiau dėmesio į sapną (juk liaudies išmintis sako, kad sapnai iš sekmadienio į pirmadienį nesipildo). Jau pavakarė, kažkaip vis pamaudena pilva, bet galvoju gal taip turi būti.. Vakare nueinu į tualetą, ir žiūriu visos kelnaitės kruvinos. Panika, ašaros. Mane guodžia vyras su mama, sako nesinervuok, gal nieko tokio, ryt iš ryto važiuosim pas gydytojus. Kraujavimas vis gausėjo, atsirado spazmai, apie vidurnaktį jau nebespėjau keistis paketų, nes per vieną kartą būdavo toks kraujo gūsis, kad šlapia buvo viskas. Paskiau pajutau, kad kažkas išeina iš manęs, buvo kiaušinio dydžio krešuliukas – kadangi pagal idėja mažiukas turėjo būti apie 2.5cm, tai iškart pagalvojau, kad persileidau. Iškart sumažėjo kraujavimas. Gimda vis dar spazmavo, bet ne be taip stipriai. Iš pat ryto nuvažiavom į privačią kliniką, nes į ligoninę gultis ir būti ten išgramdytai man nesinorėjo. Negaliu nupasakoti jausmo, kai nuėjus pamačiau mažiukę inirtingai mane spardančia. Jau matėsi ir kojytės, ir rankytės, ir net putytė. Mano mama ją išžiūrėjo, bet aš dar nepatikėjau, juk maže buvo tik 2.5cm.
Išrašė man neštumą palaikančius vaistų, paskyrė gulima režimą. Teko pasiimti akademines atostogas universitete.
Grįžus namo kraujavimas po truputi mažėjo kasdien, jau įsižiebė viltis, kad viskas bus gerai, tik vis kirbėjo mintis apie mano sapną, juk ten buvo du vokai, ką gi galėtų reikšti kitas vokas.
Praėjo lygiai savaitė po prasidėjusio kraujavimo. Vėl pirmadienis. Ir vėl man pradėjo plūsti kraujas, naktį vėl pradėjo spazmuoti gimda, tik šįkart daug skaudžiau ir dažniau, po gerų kelių valandų pajutau, kad vėl kažkas eina, šįkart buvo keturi kiaušinio dydžio krešuliai. Kraujavimas nesiliovė, spazmai irgi – tik tapo daug silpnesni.
Jau nebetikėjau, kad mažiukė liko manyje, bet vyras buvo optimistas.
Nuvažiavom į klinikas – tik akimirka pažiūrėjo su echoskopu, gimda labai stipriai susitraukinėjo, mažiukė mėtesi viduje nuo vienos sienelės iki kitos kaip kamuolyje. Bet širdelė plakė!!! Mažiukė ir šįkart atsilaikė. Tikra stipruolė.
Gydytojo prognozė buvo II laipsnio atsidalinusi placenta. Griežtas gulimas režimas, dviguba vaistų dozė ir dar pasiūlė melstis.
Dviguba vaistų dozė visgi buvo veiksminga. Toliau kraujavau, bet nebebuvo tokių kraujo pliūpsnių ir spazmų nebeliko. Po tryju savaičių pirmą kart tik nusileidau į pirmą namo aukštą. Labai dėkinga esu mamai, kuri mane prižiūrėjo visą tą laiką.
Su pilvu elgiausi kaip su dideliu kiaušiniu. Judėsius sumažinau iki minimumo. Miegodavau tik ant nugaros ir nejudėdavau visą naktį. Bijojau, ką nors suaktyvinti. Numečiau 8kg per tą laikotarpį, nes man rodės, kad kai daug valgau, daugiau kraujo bėga.
Tiesa dar vieną kartą labai netikėtai buvo didelis kraujo pliūpsnis, nuo kurio permirko visas lovos čiužinys..vėl puoliau į paniką, bet pasirodo tai buvo tik vienkartinis pagąsdinimas. Tai su vyru juokavom, kad gal mažei pasirodė dėmesio per mažai, tai nutarė truputi priminti, kas čia situacija valdo. Kartais išvis kraujo nebebūdavo net savaitę, vėliau vėl truputi patepdavo..Taip ir gyvenom iki 28 savaitės.
Vėl mane pradėjo kankinti sapnai. Savaitę kasdien sapnavau, kad vis skęstu purvinam vandenį. Vyrui sakau, jau atsitiks kažkas, tikiuosi ne su maže.
Birželio 13 diena. Penktadienis. Vėl man bėga. Tik sįkart vandenys. Mažytė labai jau skuba į mūsų pasaulį. Nuvažiavom į ligoninę, ten man pradėjo aiškinti, kad aš sisioju ir nejaučiu, tipo nėštukėm taip būna, nes kaklelis sandarus, niekur pratekėjimo nesimato.
Iš pačio ryto važiuojam į privačią kliniką. Ten sužinau tą patį – „aš šlapinuosi į kelnes, arba kai maudžiausi prisileidau ten vandens, ir man dabar jis gal išbėgo“.
Tiesą sakant jau pradėjau pati savimi abejoti, gal tikrai taip būna. Bet kai praėjo savaitė, o aš „nenustojau šlapintis į kelnes“, nutariau vėl važiuoti į ligoninę. Mane turbūt tik tai išgelbėjo, kad kai tik atėjau pas gydytoją – man iškart nubėgo tiek vandens, kad gydytojas nebeabejojo manim. Padarius nuodugnų echoskopą – išaiškėjo kad vandenų liko tik 20% .
Gydytojų komisija nusprendžia laukti iki 34 savaitės, nebent pradėsiu smarkiai kraujuoti, kils infekcija, arba prasidės savaime gimdymas. Man suleidžia 4 steroidų injekcijas, kad subrandint mažiukės plaučiukus.
Negaliu nupasakoti, koks ilgas man buvo tas laikas, kai internete prisiskaičiau apie tai, kad vaikas gali numirti užspaudęs virkštelę, gali deformuotis kūnelis be vandenų, gali būti bėdos su kepenimis. Kiekvieną kartą atėjus gydytojams prašydavau, kad trauktų lauk mažiuke mūsų, bet atsakymas būdavo tas pats – lauksim iki 34 savaitės. Skaičiuodavau, kaip nenormali jos judėsiukus, jei pasirodydavo per mažai – prašydavau, kad paklausytų širdelės plakimo. Kiekvieną naktį bijodavau užmigti, apsiversti, nugulėti ją. Kartais ryte matydavau jos kūnelio kontūrus, arba atsikėlus pamatydavau, kaip sudribdavo ji pilvuke.
Liepos 4 diena. Penktadienis. Man 31 savaitė +4 dienos. Prasidėjo vėl kraujavimas. Pagaliau nutaria nebelaukti. Galvyte jau buvo nusileidus, tad gydytojai suleidžia skatinamųju.
Viena valanda, antra, trečia – kaklelis nei iš vietos nejuda. Jau ir liepos 5 diena atėjo. Taip praėjo dvylika valandų, kaklelis neatsidarė visai ir galiausiai gydytojai nutaria daryti cezarį. Mane greitai paruošia operacijai, jaučiu kaip kažką makaluoja pilve, su vyru speliojam, ar verks mūsų mažytė.. Ir va 17.15 išgirdau pirmą kartą savo stebūklo verksmą. Jausmas neapsakomas, ašaros rieda nesustodamos. Pagal apgar gavo 9/9, pati kvėpavo, sveika ir stipri mergytė. Tik labai mažytė, 1.61kg.
Spėjau tik galvyte Tavo pamatyti, išvežė Tave iškart į reanimacija, ir teko laukti kitos dienos, kai jau pati galėjau išlipti iš lovos, ir Tave aplankyti..
Istorija ilga, o apie gimdyma tik maža pastraipa. Nes neatsimenu aš sąrėmių skausmo, neatsimenu tos ilgos bemiegės nakties, kai su tėčiu laukėm Tavęs. Man neskaudėjo. Man buvo daug sunkiau visa nėštumą, kai jaudinausi dėl Tavęs kiekvieną dieną, kai atsikeldavau su nerimu, ir užmigdavau su baime. Kai bijodavau pirmadienių, kai su tėčiu žymėdavom kiekvieną išlaukta dieną, kai bijojau svajoti apie Tave..
Pagaliau, mažyte, mes Tave išsaugojom..

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis