Mingailytės gimimas - Gimdymo istorijos

Nėštumas nebuvo nei pernelyg sunkus, nei labai lengvas..nuo 26 savaitės gavau gulimą rėžimą..o 36 savaitę daktarė jau leido daugiau pajudėti..labai apsidžiaugiau..suėjo lygiai 37 nėštumo savaitė - penktadienis..užsirašiau ps kirpėją..aplakščiau drauges ir parduotuves..jaučiausi netgi labai puikiai..vakare su vyru dar pažiūrėjom penktadienio filma ir kaip visada susiruošėm miegoti..jis užmigo, o dukrytė pilvelyje kaip visada atsigulus, pradėjo rengti vakarėlį..tik staiga pilvas susimetė į vieną gūzą, ir laikėsi kiek ilgiau nei įprastai (man didžiąją dalį nėštumo podažniai kietėdavo pilvas), todėl nieko neįprasto neįtariau..pasisukau ant šono ir pradėjau snausti..
Staiga lyg ir pajaučiau, kad ištekėjo šiek tiek išskyrų (dar nieko neįprasto nejuntu ir neįtariu), nutariau prieš užmiegant nulėkti į wc..vos spėjau atsikelti iš lovos ir.......pradėjo tekėti vandenys 1 val 10 min..negaliu apsakyti koks buvo jausmas..nėštumo metu retkarčiais pagalvodavau, kaip visa tai įvyks, ką darysiu, kaip jausiuosi ir pan..o kai įvyko stovėjau ir drebėjau iš laimės, juokiausi, tą akimirką net negalvojau kas bus toliau..pradėjau kelti vyrą, o jis tik įmigęs, nelabai suregavo kas vyksta..atsikėlė, pasimetė, iš strioko sublogavo, bet greit susiimė į rankas ir ėmė ruošti tašes, nes dar ne viskas buvo suruošta (kadangi vis galvojau, kad dar 3 savaitės iki gimdymo, todėl tikrai spėsiu susiruošti)..
O aš tuo tarpu nusiprausiau, apsirengiau, kas keisčiausia - nejaučiau nei menkiausio skausmo, tik tokie švelnūs pilvuko kietėjimai, paskambinau daktarei (nes manoji mergina visą nėštumą sėdėjo), ji patarė nelaukti sarėmių ir kuo greičiau vykti į ligoninę..taigi be panikos susikrovėm tašes ir pati nuvairavau iki Anykščių ligoninės..kadangi mus tik ką buvo suėję 37 savaitės, nesiryžo priimti gimdymo čia ir pasiūlė važiuoti į Panevėžį, tačiau, kai pasakiau, kad pati atvairavau ir dar apie 60 km jau nenorėčiau rizikuoti vaikelio gyvybe, iškvietė greitosios automobilį ir su juo nuvežė į Panevėžio ligoninę..
Važiuojant visą kelia juokavom su MB, kad kaip žinodami nebėjom penktadienio vakarą į kavinę pasėdėti su draugais..ir tuo pat metu skaičiavom kas kiek laiko trunka sarėmiai, nes tuomet jau šiek tiek pradėjau jausti skausmiukus, bet dar palyginus vsai nežymius..
Panevėžy priėmime kol supildė dokumentus, tai net nusibodo laukti, sarėmiai stiprėja, sėdžiu laukiu, o moteriškė rašo po vieną raidę, dar stebisi, kad man visiškai neskauda..o tai nejau aš turiu rėkti, kad skauda? Tik paskui pamatė, kad aš patiliukais iškenčiu tuos sarėmius ir toliau jai diktuoju ką rašyti..

(Iš tikro, tai visur pasigedau paaiškinimų, supratingumo, dėmesio, nes juk tai mano pirmas gimdymas, viskas taip nauja, taip neaišku, taip jaudina, o dar ne pilnai išnešiotas vaikelis, tiek daug klausimų, tiek įspūdžių - o jiems tai tik eilinė gimdyvė)

Pagaliau mes gimdykloje..daktaro apžiūra, echoskopas..įsitikino, kad vaikelis tikrai sėdi, tačiau išgirdau siūlymą gimdyti pačiai (nors jau senokai buvau nusiteikusi cezario pjūviui)..jaunas daktaras liepė mums su MB apsispręsti ar man gimdyti naturaliai, ar daryti operaciją..(o ką čia galima spręsti, juk visų svarbiausia yra vaikelio gyvybė ir gerovė, ką mes nieko nenusimanatys medicinoje galime spręsti..) Labai pasipiktinome tokiu siūlymu..o daktaras užsispyrė, kad butinai gimdyčiau pati..na, jei taip bus geriau - sutikau..dar viena apžiūra, sekanti apžiūra su kitu daktaru..ir kelios valandos laukimo..laukimo, kai niekas nieko nebeaiskina, niekas nebeateina, nei daktaras nei sesutės..o kaip miegas abu su MB ima..tarpuose tarp sarėmių abu užsnūstame, tačiau vis stiprėjantys sarėmiai prikelia abu..ir vėl nerimas, nežinomybė, ima pyktis..o pasirodo keitėsi pamaina..
Dabar dėkoju Dievui, kad pasikeitė pamaina ir atėjus kitam daktarui bei apžiūrėjus neliko abejonių, kad reik dayti CP..šitas daktaras buvo labai fainas, šmaikštus, su humoro jausmu..iš karto nuotaiką pakėlė, kai apžiūros metu pasisveikino su vaikelio kojyte..
Tada įvykiai ėmė klostytis labai greitai - lašelinės, kateteriai, pasiruošimas operacijai, operacija..
11 val. 04 min. aš jau matau kaip guldo mano angeliuką ant stalo ir susuka į palutes..man rieda ašaros..o kai prinešė ir parodė tą groži, kad ir kelioms sekundėms, tiesiog užsikūkčiojau, ent daktarai išsigando - gal nuskausminami nebeveikia..o aš sakau - iš laimės, džiaugsmo ašaros, juk įvyko didžiausias stebuklas mano gyvenime..
Operacija dar truko daugiau nei pusvalandį, o daktaras nuolat kartojo, kad ir aš ir dukrytė esam gimusios po laiminga žvaigžde, kadangi jei būčiau gimdžiusi naturaliai, niekas nežino, kaip viskas būtų baigęsi - ant virkštelės buvo užsimezgęs mazgas..tačiau labai džiaugiuosi, kad viskas baigėsi laimingai ir dabar jau trečia savaitė, kaip supuojame pačią nuostabiausią mergytę pasaulyje..
O kai pirmą kartą sesutė priglaudė ją prie krūties, vėl išriedėjo ašaros, nes tą akimirką supratau, kad dabar turiu rūpintis ne tik savimi, bet ir šia gležna kątik užgimusia gyvybe, kuri taip godžiai traukė priešpienį ir regis nuostabesnio stebuklo jau negali nutikti..

Mingailytė gimė 50 cm ūgio ir 3284 g svorio..

______________________ Mano gimdymo istorija______________________

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis