Kurios netiki stebuklais...dukrytes gimimas - Gimdymo istorijos

Gan ilgai tavęs laukėme, jau buvom beprarandą viltį..o aš vis praeidama pro veidrodį vis bandydavau įsivaizduoti save su pilvuku, ir liūdnu žvilgsniu vis nužvelgdavau save...

O prasidėjo viskas taip:
Artėjo Naujieji Metai, šventėme su mano tėvais, aš juokavau, kad bus vaisingi metai... pakėlėme tostus..o aš taip nelaukiau tų naujų metų, nes sausį laukė įtemtas darbas, man sesija, kolegė ruošėsi atostogų, vis sukau galvą kaip čia bus, kaip aš viską suspėsiu. Bet nuo likimo nepabėgsi, visą sausį įtemtai dirbau ir laksčiau į atsiskaitymus, namo grįždavau tik pamiegoti. Vis prasčiau jaučiausi, nesinorėjo valgyt, sutriko menėsinės, tik šitą pastebėjau jau vasarį, nes niekaip nesilioviau sirgus...nežinaojau ką daryti, darbe buvo labai daug darbo, turėjau dar apmokyti naują darbuotoją, nebuvo kada nei pas gydytoją nueiti.
Ir nežinau kodėl taip atsitiko, kodėl vyrui kilo mintis nupirkti nėštumo testą, kaip tik vasario 15 dieną pasidarius testą, jis buvo TEIGIAMAS..staiga užplūdo tūkstančiai jausmų, norėjosi ir džiaugtis, ir verkti, ir ėmė begalinė baimė, kodėl gi aš kraujuoju, juk taip neturėtų būti.
Vasario 18 diena atsiduriu ligoninėje, kraujavimas jau kokia 3 savaitė nesiliauja, bet vaisiaus širdelė plaka. Gydytojai nesuteikia jokių vilčių, mano akys vis ašarotos, vis verkiu ir negaliu susitvardyti, juk turėjo būti džiugi naujiena, juk turėjo būti viskas gerai. O aš guliu ligoninėje, vis laukiu rytojaus ir vis bijau, kraujavimas niekaip nesiliauja, kas trečia diena tikrina echoskopu ar dar vaisius yra. Taip pratempiau virš dviejų savaičių, galiausiai pasako, kad džiaugčiausi, jog dar Lietuvoje guldo į ligoninę su tokiu mažu nėštumu ir priduria, kad ilgiau laikyti negali, išleidžia mane namo..
Namuose viskas, tas pats niekas negerėja...naktim pradėjau sapnuoti košmarus, keltis daugybę kartų, vis eidavau į tualetą tikrinti ar dar labiau nepradėjau kraujuoti... Taip sulaukiau kovo mėnesio vidurio. Vieną vakarą pradėjau jaustis blogiau, vyras siūlė kviesti gydytoją, bet aš atsisakiau, viliausi, kad praeis..nuėjau anksti gulti.. vyras dar žiūrėjo televizorių kai aš staiga pašokau, visa buvau permirkus krauju, nubėgau į tualetą, pradėjau verkti...netrukus atsidūriau ligoninėje..priėmime atėjus gydytoja apžiūrėjo ant kėdės, pasakė, kad tikriausia viskas, nebesulaikiau ašarų, dar nusivedė apžiūrėti echoskopu...ogi širdelė dar plaka..begalo džiaugiausi, nors ašaros vis tiek rėdėjo, atėjo ir skyriaus gydytoja, ji pasivedus mane į šoną siūlė daryti abraziją, nes pasak jų iki ryto jau bus taip ar taip viskas baigta...negalėjau niekaip suvokti viso šito, pirma atėjusi mintis buvo NE, juk širdelė plaka...taip pasakiau ir gydytojai, ji į mane pašaipiai pažiūrėjo ir palydėjo į palatą. Visą naktį verkiau, niekaip negalėjau užmigti, prašiau vis Dievulio, kad viskas būtų gerai... Ryto aš sulaukiau, kraujavimas aprimo, bet vis tepliojau...mane išleido namo, vis vyliausi kad viskas bus gerai...
Taip sulaukiau ir balandžio mėnesio, mano ginekologė paskyrė gerti hormonus, tepliojimas pradėjo mažėti, jau pradėjo kalbėti apie grįžimą į darbą..paskutinis apsilankymas pas ginekologę sudavė dar vieną smūgį. Žinojau, kad nėštumo metu, nėščiąją ypač gydytojai stebi, daro tyrimus. O man paklausus kada vėl pasirodyti, ji pareiškė, kad nėščiajai, pas ginekologę prikluaso per nėštumą pasirodyti tik du kartus...neturėjau ką atsakyti į jos žodžius...visgi , pasak ehoskopo, man jau buvo virš 13 savaičių, o jokie tyrimai nedaryti, nei kraujo, nei šlapimo...
Grįžau į darbą, persirašiau į kitą gydymo įstaigą, pas kitą ginekologę, jau atrodė, kad viskas jau gerai, jau sulaukus tų 13 savaičių, dabar jau laukiau 20 savaičių..bet nebuvo taip gerai, darbe didelis krūvis, vis tekdavo dirbti vienai už du.. pradėjo mausti pilvą, dabar pradėjo grėsti prieš laikinis gimdymas...ir vėl ligoninė...bet šį kartą jau visi kovoja už naują gyvybę, visi drąsina ir palaiko, o aš giliai širdyje žinau, kad viskas bus gerai. Jau šitiek iškentėta, jau pasiekta pusiaukėlė tikrai nepasiduosiu.
Taip lankiausi ligoninėje beveik kiekvieną mėnesį, į darbą taip ir nebegrįžau, man buvo paskirtas lovos rėžimas.
Rugpjūtį pradėjau su nekantrumu laukti mažylės atėjimo, taip aš jau po daugybės echoskopų žinojau, kad turėsiu dukrytę. Nepamiršiu ts dienos kai gydytoja tai patvirtino. Su vyru vaziavom ehoskopui, tai buvo paskutinis prieš gimdymą darytas echoskopas, ilgai laukėme eilėje, abu nekantravome..kai gydytoja pasikviete i kabineta abu nenustygome vietoje, o gydytojai parodžius lytį, vyras iš džiaugsmo apsiašarojo..
Sulaukėmė ir rugsėjo...vieną šeštadienį sugalvojome su vyru išvažiuoti po parduotuves apsipirkti, norėjau prasiblaškyti, juk namuose jau buvo pabodę, o iki gimdymo dar laiko yra. Važiavome iki Akropolio, čia bevaikštant pradėjo mausti pilvą, bet nekreipiau dėmesio, tokie skausmai mane jau lydėjo nuo šešto mėnesio. Pabuve čia, nuvažiavome iki kito prekybos centro, vyras dukrytei nupirko pirmuosius šliaužtukus, nes mes tikėjome tuo prietaru ir neturėjome dar visai jokių drabužėlių, o skausmai paaštrėjo, bet vis galvojau, kad praeis...Ir galiausiai nuvažiavom iki maximos, aš jau nebelipau iš mašinos, nes pilvą maudė vis labiau. Nesupratau, kad čia jau kažkas vyksta, vis galvojau, kad praeis... Laukiu vyro mašinoje, pilvą maudžia vis labiau, jau darosi sunku kentėti, jam rašau, kad paskubėtų apsipirkti ir grįštų į mašiną. Grįšta vyras, važiuojame namo, reikia pasidėti pirkinius ir pasiimti daiktus į ligoninę, jie visada buvo suruošti, nes jau buvau pratus prie dažnų važiavimų į ligoninę. Grįžus namo aš jau guluos ant žemės iš skausmo, lekiame į ligoninę.
Atvykus į ligoninę, priėmimo darbuotoja supykdo, aš priėmimo skyriuje klaupiuosi ant kelių iš skausmo, spaudžia mane prie grindų, o ji dar uždavinėja kvailus klausimus, juk aš prieš savaitę gulejau ligoninėje, negu jūs neturite visos informacijos, piktai mintyse surinku, balsu rėkti neturiu jėgų. Šiaip ne taip ji viską supildo, aprengia gimdymo marškiniais ir veda į gimdyklą. Nejaugi aš jau gimdysiu, dar to niekaip nesuvokiu, vis atrodo, kad praeis ir vėl grįšiu namo. Gimdykloje patvirtina, kad netrukus lipsiu ant stalo. Vyras išvažiuoja namo paimti mažylės drabužėlių, mes buvom nepasiėmę...
Skausmas nebepakeliamas...atsirado stumimo jausmas, gydytoja stumti dar neleidžia, liepia nekankinti vaikelio ir giliai kvepuoti, nei nepastebėjau, kaip jau liepė lipt ant stalo, ir vyras jau buvo grįžęs..nors buvom susitarę, kad jis gimdyme nedalyvaus, įvyko priešingai, jis buvo šalia...pagaliau išgirdau gydytoją sakant, kad jau matosi juodi plaukučiai...vienas, du ir trys...ir girdisi verksmas, nieko daugiau aplinkui negirdžiu ir nematau, viskas kaip per rūką..ant krūtinės paguldė dukrytę, ji tokia mažutė ir gražutė...jau nebesvarbu ką man daro, viskas skendi migloje, siaubingai noriu miego...
Taip per 1 val 40 min gimė mano dukrytė, viskas įvyko labai greitai, o nėštumo sunkumai liko praeityje, nors dar prisiminus visą skausmą ir nerimą, vis dar verkiu, bet kiekvieną dieną dėkoju Dievuliui už didžiausią man padovanotą dovaną

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis