
Buvo penktadienio vakaras Su vyro tėvais nuvažiavom į svečius. Viskas buvo gerai, mano pilvelis kaip įprasta visas kunkuliavo vos tik prisėdau prie vaišių stalo.

Prabundu... Kažkoks keistas mauduliukas pilvo apačioj...o praėjo, užsnūstu toliau...pala pala, vėl mauduliukas kažkas naujo taip dar nėra buvę... Pasiimu telefoną, žiūriu kiek valandų 03.40. Telefono jau nebepadedu, laukiu kas bus toliau. MB vis dar miega, o aš jo ir nežadinu. Vėl maudžia, šį kartą ir nugarą...laikas 03.48. Vėl laukiu, pasikartoja 03.58... Nesuprantu jei tai sąrėmiai tai turi kas 10min būt.


Taip gulim toliau. Jau nei vienas nebemiegam sekam laikrodį. Vėl skausmas... MB masažuoja nugarą, aš šildau delnais pilvo apačią... Skausmeliai užeina tai kas 5, tai kas 6min... MB griežtai pasako, kad keliamės ir važiuojam į ligoninę...Aš dar bandau išsisukti sakau einam pirmiausia išsimaudyt. MB maudosi pirmas, o aš ištrenku galvą sąrėmis, išskalauju plaukus sąrėmis... Jau pačiai darosi aišku, kad teks gimdyt ir jau niekur nebeišsisuksiu... Išsimaudžiusi išsitraukiu kūno losjoną ir tepuosi, MB spokso išpūtęs akis tau ką galvoj negerai??? Važiuojam greičiau!!! O aš jam aiškinu, kad greitai jau nebepalepinsiu kūno tokiom procedūrom, todėl turiu paskutinį kartą pasimėgaut.

Tada sutikrinu visus daiktus pagal sąrašą, nors krepšys jau buvo paruoštas prieš porą savaičių bet dėl visa ko. MB pasiima kompiuterį gal galėsim muzikos paklausyt, pasvarsto jis optimistiškai, o man jau tiesą sakant ne tas galvoj... 8 valanda pagaliau pajudam iš Ukmergės, o pasiekti turim Vilnių (Nes ten buvau nusprendus gimdyt, kadangi į Ukmergę neseniai persikrausčiau, tai Vilniuj gimdyt atrodė patikimesnė mintis). Užsukam į degalinę degalų. Paskambinu mamai pranešt, kad didžioji diena jau atėjo.

Jau važiuojam tikslo link... MB nuolat viršija greitį o aš vis nurodinėju, kad lėtintų. Vilniuj kaip tyčia visi vos juda juk šaltukas pirmas ir plikledis. O MB keikia visus vėžlius. Pagaliau VGN.
Nuėjom į vidų, priėmė tokia visai malonios išvaizdos gydytoja, apžiūrėjo. Sako atsidarymas jau 4 geri cetrimetrai. Asidžiaugiu, kad jau beveik įpusėjom. Dar išjudino gleivių kamštį kad procesas paspartėtų. Tada gavau tuo seksualius naktinius ir su MB keliavom į gimdyklą.
Čia įsikūrėm laukti tos didžiosios minutės. MB įjungė kompiuterį klausom specialiai tai akimirkai sudėtą ramios muzikos rinkinį. Atėjusi gydytoja pasakė, kad sąrėmių metu galiu naudotis kamuoliu bei davė porą žvakučių nuo skausmo... Aišku jos, kaip viena mano draugė gydytoja ir sakė, kaip drambliui saldainis jokio efekto nedavė...O skausmai jau stiprėjo...Gydytoja vėl atėjo apie 11 val. Sako, O, jau šypsenos nebematau mat iki to laiko dar sugebėjau juoktis ir juokelius mėtyti.



Ateina akušerė, suleidžia jau kitokių vaistų. Vėl tenka gulėti, svaigsta galva stipriau nei prieš tai. Regis tarp sąrėmių būna lengviau, bet skauda kažkodėl nei kiek ne mažiau... Kai jau galėjau atsikelti, vaikštau, pasėdžiu vis ant kamuolio ant jo taip gera...kol sąrėmis neprasideda... Kažkodėl tampa sunku vaikščiot, atsistoju ir sukryžiuoju kojas jausmas toks, kad tuoj kažkas iškris! Ateina gydytoja, gaunu pylos, kad kryžiuoju kojas, juk vaikui reikia vietos galvytei, o aš užspaudus viską laikau.



Stumiu keletą kartų, o galvoje sukasi vienintelė mintis kada ta galvutė pagaliau išlįs!!?? Deja man neišeina... Pamatau, kad pasiima kažkokį įrankį paklausiu ar kirps patvirtina... Na, bet aš žinojau ir taip, kad mano takai siauri, tai jau buvau susitaikius su mintim, kad nekirpta neliksiu. Po kirpimo dar pora stūmių ir kaip supratau pasirodė galvutė, nes paaiškino, kad stumt trumpai ir lengvai. Nespėjau net pamatyt kada MB įjungė kamerą, taigi mūsų vaikučio gimimas buvo įamžintas. Net neklausiau kas gimė, nes buvom darę 3D echoskopiją ir žinojom, kad gims berniukas, net vardą jau buvom išrinkę. Akušerė sako : Sveikinam dykrytė, o aš klausiu kas gimė???Mergaitė???


Aišku vėliau viskas klojosi ne taip gerai, mažylė nesugebėjo pati valgyt, nukrito glikozės kiekis kraujyje, teko atiduot į inkubatorių (su ašarom akyse ir didžiuliu skausmu širdyje), ten dar ir kvėpavimas sustodavo kartais, po savaitės išvežė mus į Santariškių išnešiotų naujagimų skyrių bet tai jau kita istorija...
Svarbiausia, kad dabar mes esam visi namuose ir stengiamės džiaugtis kiekviena akimirka praleista kartu...