Buvo penktadienio vakaras Su vyro tėvais nuvažiavom į svečius. Viskas buvo gerai, mano pilvelis kaip įprasta visas kunkuliavo vos tik prisėdau prie vaišių stalo.
Bet kažkaip tų vaišių vaišinausi kaip niekad kukliai o juk aš iš tų, kurie niekada neatsisako skaniai pavalgyt...:)Grįžus namo, MB užmigo, o man kažkaip labai miego nesinorėjo, tai sprendžiau kryžiažodžius iki 1 val nakties. Pasijautė keistas pilvelio maudimas...regis ir strėnas numaudė bet čia vis tie paruošiamieji ,kuriuos jaučiu jau visą savaitę, raminu save, išjungiu šviesas, apsikabinu MB iš nugaros (kiek tai įmanoma per mano pilvelį) ir saldžiai užmiegu...Prabundu... Kažkoks keistas mauduliukas pilvo apačioj...o praėjo, užsnūstu toliau...pala pala, vėl mauduliukas kažkas naujo taip dar nėra buvę... Pasiimu telefoną, žiūriu kiek valandų 03.40. Telefono jau nebepadedu, laukiu kas bus toliau. MB vis dar miega, o aš jo ir nežadinu. Vėl maudžia, šį kartą ir nugarą...laikas 03.48. Vėl laukiu, pasikartoja 03.58... Nesuprantu jei tai sąrėmiai tai turi kas 10min būt.
Vėl raminu save, kad tai paruošiamieji. Vėl skausmas...Šį kartą po 8min. Trinu sau pilvelį, nes kartais jau stipriau pamaudžia... MB pastebi, kad į laikrodį vis žiūriu, paklausia ar skauda...pamasažuoja strėnas dieve kaip gera, kai masažuoja regis visą skausmą nuima... Snaudžiam, vėl skausmas tik jau po 6 min. MB ima nerimaut gal jau laikas???? O aš kaip užsukta kartoju, kad čia paruošiamieji juk jei tai sąrėmiai tai turi tiksliai kas 10min būt, o čia tai 10 tai 8, tai 6, tai 9min...ne ne, čia dar tikrai ne sąrėmiai. Negali būti sąrėmiai, juk įsikaliau į galvą, kad gimdysiu ne anksčiau, kaip gruodžio 1d, o dar tik lapkričio 22d. (planuota gimdymo data Lapkričio 26d.) 
Taip gulim toliau. Jau nei vienas nebemiegam sekam laikrodį. Vėl skausmas... MB masažuoja nugarą, aš šildau delnais pilvo apačią... Skausmeliai užeina tai kas 5, tai kas 6min... MB griežtai pasako, kad keliamės ir važiuojam į ligoninę...Aš dar bandau išsisukti sakau einam pirmiausia išsimaudyt. MB maudosi pirmas, o aš ištrenku galvą sąrėmis, išskalauju plaukus sąrėmis... Jau pačiai darosi aišku, kad teks gimdyt ir jau niekur nebeišsisuksiu... Išsimaudžiusi išsitraukiu kūno losjoną ir tepuosi, MB spokso išpūtęs akis tau ką galvoj negerai??? Važiuojam greičiau!!! O aš jam aiškinu, kad greitai jau nebepalepinsiu kūno tokiom procedūrom, todėl turiu paskutinį kartą pasimėgaut.
Tada sutikrinu visus daiktus pagal sąrašą, nors krepšys jau buvo paruoštas prieš porą savaičių bet dėl visa ko. MB pasiima kompiuterį gal galėsim muzikos paklausyt, pasvarsto jis optimistiškai, o man jau tiesą sakant ne tas galvoj... 8 valanda pagaliau pajudam iš Ukmergės, o pasiekti turim Vilnių (Nes ten buvau nusprendus gimdyt, kadangi į Ukmergę neseniai persikrausčiau, tai Vilniuj gimdyt atrodė patikimesnė mintis). Užsukam į degalinę degalų. Paskambinu mamai pranešt, kad didžioji diena jau atėjo.
Jau važiuojam tikslo link... MB nuolat viršija greitį o aš vis nurodinėju, kad lėtintų. Vilniuj kaip tyčia visi vos juda juk šaltukas pirmas ir plikledis. O MB keikia visus vėžlius. Pagaliau VGN.
Nuėjom į vidų, priėmė tokia visai malonios išvaizdos gydytoja, apžiūrėjo. Sako atsidarymas jau 4 geri cetrimetrai. Asidžiaugiu, kad jau beveik įpusėjom. Dar išjudino gleivių kamštį kad procesas paspartėtų. Tada gavau tuo seksualius naktinius ir su MB keliavom į gimdyklą.
Čia įsikūrėm laukti tos didžiosios minutės. MB įjungė kompiuterį klausom specialiai tai akimirkai sudėtą ramios muzikos rinkinį. Atėjusi gydytoja pasakė, kad sąrėmių metu galiu naudotis kamuoliu bei davė porą žvakučių nuo skausmo... Aišku jos, kaip viena mano draugė gydytoja ir sakė, kaip drambliui saldainis jokio efekto nedavė...O skausmai jau stiprėjo...Gydytoja vėl atėjo apie 11 val. Sako, O, jau šypsenos nebematau mat iki to laiko dar sugebėjau juoktis ir juokelius mėtyti.
Apžiūrėjo, atsidarymas 5 cm. Sako nebijok, be nuskausminimo neliksi: Turim leidžiamus į veną ir epidūralinę nejautrą. Paklausė, ką norėčiau rinktis dabar. Sako iki 6 cm atsidarymo galima daryti epidūrinę nejautrą, todėl dar galiu pabandyti leidžiamus ir žiūrėti kas bus. Na, aš taip ir padariau... Dar gydytoja nuleido vandenis, kad procesas greičiau judėtų nemalonus procesas tikrai, bet ką jau padarysi... Suleidus vaistus, svaigsta galva, todėl reikia gulėti. Tuo pačiu matuoja vaiko tonus ir sąrėmių stiprumą. Kokioms 20 min regis lengviau, jaučiuosi apkvaitusi truputį, bet lengviau... Po to vėl skauda... Regis vis stipriau ir stipriau. MB tarp sąrėmių vis masažuoja nugarą, nes per patį sarėmį taip strėnas skauda, kad net prisiliest neįmanoma, bet tarp sąrėmių tas masažas labai gerai... Jau laukiu kada vėl ateis gydytoja. Kai ji ateina, patikrina kaklelio atsidarymą 5,5cm. Tenka apsispręsti galutinai ar noriu epidūro, ar tenkinsiuosi leidžiamais vaistais. Papasakoja viską išsamiai. Aš labai bijau epidūro, ir nors skauda jau nebejuokingai, pasirenku leidžiamus. 
Ateina akušerė, suleidžia jau kitokių vaistų. Vėl tenka gulėti, svaigsta galva stipriau nei prieš tai. Regis tarp sąrėmių būna lengviau, bet skauda kažkodėl nei kiek ne mažiau... Kai jau galėjau atsikelti, vaikštau, pasėdžiu vis ant kamuolio ant jo taip gera...kol sąrėmis neprasideda... Kažkodėl tampa sunku vaikščiot, atsistoju ir sukryžiuoju kojas jausmas toks, kad tuoj kažkas iškris! Ateina gydytoja, gaunu pylos, kad kryžiuoju kojas, juk vaikui reikia vietos galvytei, o aš užspaudus viską laikau.
Liepia gultis ant lovos patikrinimui 8cm su trupučiu. Mintys baisios, sąrėmiai regis darosi be pertraukų. Jau vaikščiot nebeleidžia, turiu gulėt. Vaistai nuo skausmo nepadeda, tik tarp sąrėmių regis užmiegu ir tai nervina, nes nespėju pajust laiko kiek neskauda, atrodo tik sąrėmis baigėsi ir lyg per sapną jaučiu kito pradžią. MB laiko už rankos ir kartoja, kad kvėpuočiau, o aš jam sakau kad išprotėsiu...ir kvėpuoju, kvėpuoju... 
Laiko nuovoka dingsta. Atrodo skauda ištisai.Gydytoja su akušere liepia kojas laikyt sulenktas ir išskėstas - o aš aiškinu kad bijau per tą nelemtą skausmą nesugebu pasakyt, kad negaliu laikyt kojų taip, nes nesusilaikysiu nestūmusi o, juk dar tik 8,5 cm, galvoju plyšiu kaip dieve padėk, jei nesusilaikysiu. Bet gydytojai, matyt, pasidaro aišku, kas man yra, todėl liepia akušerei pastatyti lašinę, kad paskubinti paskutinį etapą. Tada paaiškino, kur kojas padėt ir rankomis įsikibt kaip. Sąrėmis nesusilaikau, stumteliu... Gydytoja greit paaiškina kito sąrėmio pradžioje kojomis stumk lovos atramas, rankomis trauk į save, ir giliai įkpėpusi stumk kiek turi jėgų . Kai jau galiu stumt regis lengviau. Gydytoja duoda MB rankšluostį, kad mirkytų šaltame vandenyje ir tarp sąrėmių vėsintų man veidą bei krūtinę žinokit tikrai malonus jausmas! 
Stumiu keletą kartų, o galvoje sukasi vienintelė mintis kada ta galvutė pagaliau išlįs!!?? Deja man neišeina... Pamatau, kad pasiima kažkokį įrankį paklausiu ar kirps patvirtina... Na, bet aš žinojau ir taip, kad mano takai siauri, tai jau buvau susitaikius su mintim, kad nekirpta neliksiu. Po kirpimo dar pora stūmių ir kaip supratau pasirodė galvutė, nes paaiškino, kad stumt trumpai ir lengvai. Nespėjau net pamatyt kada MB įjungė kamerą, taigi mūsų vaikučio gimimas buvo įamžintas. Net neklausiau kas gimė, nes buvom darę 3D echoskopiją ir žinojom, kad gims berniukas, net vardą jau buvom išrinkę. Akušerė sako : Sveikinam dykrytė, o aš klausiu kas gimė???Mergaitė???
Taip, mūsų mažutė mus nustebino kaip reikiant. Gimė tikrai mažytė 2,420kg pagal APGAR 9-10balų, skambant nerealaus grožio ENIJOS dainoms! Po gimimo pasidarė taip lengva, nukirpo virkštelę ir paguldė man ant krūtinės. Ji rėkia ir spiriasi kojytėmis ropoja mano pilvu aukštyn. Vėliau užgimė placenta, kaip akušerė pavadino vaikučio namas. Na ir sekė visos kitos procedūros, bet jau buvo gera, kad pagaliau viskas baigėsi ir laikau savo mažutę mergaitę (kurios mintyse taip norėjau) glėbyje. 
Aišku vėliau viskas klojosi ne taip gerai, mažylė nesugebėjo pati valgyt, nukrito glikozės kiekis kraujyje, teko atiduot į inkubatorių (su ašarom akyse ir didžiuliu skausmu širdyje), ten dar ir kvėpavimas sustodavo kartais, po savaitės išvežė mus į Santariškių išnešiotų naujagimų skyrių bet tai jau kita istorija...
Svarbiausia, kad dabar mes esam visi namuose ir stengiamės džiaugtis kiekviena akimirka praleista kartu...
