Kai tapau paauglė, vienas iš keisčiausių dalykų, priversdavęs mane drebinti kinkas, buvo pasiimti I-ą Medicinos enciklopedijos tomą, vogčiomis, paskubomis atsiversti puslapį ties raide G, greit pažiūrėti gimdymo nuotraukas, sudrebinti širdelę ir su siaubu padėti tą knygą atgal į lentyną. Lyg nusikaltimą daryčiau. Bet smalsiai smalsiai...
Apie studijų metais išgirstus jau gimdžiusių bičiulių pasakojimus, kaip gydytojai krenta gimdyvėms ant pilvo ir panašius, nepasakosiu... Tada galvojau, kad gimdydama tikrai numirsiu. Mintyse jau ir testamentą buvau parašiusi.
________
Atėjo stebuklingos 2007 metų Kalėdos.
Kalėdų rytą pasidariau nėštumo testą. Pirmą kartą savo gyvenime. Kodėl pasidariau jį būtent tada? Nežinau. Negaliu meluoti ir pasakoti istorijų, kaip aš su nekantrumu laukiau testo rezultato ir pan. Aš tiesiog jaučiau, kad tuoj tuoj mes turėsime mažą vaikeliuką ir testas tai patvirtins.
Dariau viską tiksliai pagal instrukciją. Ir ką gi II juostelės. Viena, tiesa, neryški. Nesvarbu, aš jau tikiu. Su vyru dar gulėdami lovoje ir žiūrėdami į kalėdinę eglutę ėmėm kurti planus, kokią pirksim lovelę, kokį vežimėlį, kokį vardą duosim mūsų lėliukui. Buvom tikri viskuo, ką kalbam, abejonių nekilo. Tiesa, savo mažosios sesės (kuri tada jau buvo ne tokia mažoji, visų 24-ių metų) lyg kokios medicinos mokslų daktarės ėmiau klausinėt apie nėštumo testus. Jinai konstatavo griežtai ir aiškiai neprisisvajok, tos dvi juostelės nebūtinai reiškia, kad esi nėščia. Kaip gi taip? O tai ką jos reiškia? Netikėtai atsirado daug ašarų, daug nerimo, bet kalėdinis stebuklas įvyko aš tikrai laukiausi.
Nėštumas buvo labai gražus. Gražesnio meto savo gyvenime nesu turėjusi. Komplimentų irgi niekada tiek nesu sulaukusi ir vargu ar besulauksiu. Skraidžiojau ant sparnų (tiesa, pirmus mėnesius pykino, bet argi tai bėda?), švytėjau, dalinau visiems žmonės šypsenas, šilumą, buvau tokia laiminga ir kas svarbiausia, nebijojau savo laimės išvaikyti džiaugiausi ja, mėgavausi atvirai... Ech, noriu vėl būti nėščia!!!
Gimdymo data buvo nustatyta, sakyčiau, simbolinė rugsėjo 1-oji. Graži diena. Deja, aš jos nesulaukiau...
Pamenat, buvo baisiai karštas rugpjūtis. Traukė visus prie žemės tas karštis. Bet aš gi, būdama labai geros savijautos ir nuotaikos, vis prasimanydavau išvykų po gimtąją Lietuvą. Tą rugpjūčio savaitgalį, atostogaudami pas mano mamą, sugalvojom nuvažiuoti į Liškiavą. O Liškiavoje neužlipti į piliakalnį baisiai gi negražu reikia būtinai. Lipom lėtai, juokėmės, kvatojomės, mojavom baidarininkams, plaukiantiems Nemunu, ir linkėjom jiems gražių įspūdžių.
Grįžusi namo pas mamą nieko ypatingo nejaučiau, tiek kad labai norėjosi bandelių su cinamonu ir vis prigulti prie TV. Net serialus ėmiau žiūrėti! Išleidau vyrą į Kauną, į darbą ir pati toliau sau gulinėjau. Iš lovos tą pirmadienį lipti labai nesinorėjo, o kadangi mama mane baisiai lepina, tai ir bandelės man į lovą buvo atneštos ir viskas, ko tik panorėdavau. Tai aš tuo patyliukais ir papiktnaudžiavau.
Rugpjūčio 5-osios naktį apie 1 val. pabudau į WC. Tingiu! Neisiu! Gal visgi palauksiu ryto... Bet, o siaube, jaučiu, kad WC atkeliavo pas mane į lovą kas čia šlapia? Pašoku greit, mama man iš paskos. Sakau trupučiuką grįžau į kūdikystę, atsiprašau ir patyliukais kikenu. Mamai visai nejuokinga. Nueinu į WC, nebejuokinga darosi ir man. Vis galvodavau, kaip čia tas gimdymas prasidės, ar suprasiu, ar pajausiu, užsirašiau net į paskaitą apie gimdymą ketvirtadienį (primenu, kad visas šitas veiksmas vyksta naktį iš pirmadienio į antradienį...), bet, Eureka, mane aplankė nušvitimas juk aš jau turbūt gimdau! Čia gi vandenys bėga ir aš jų negaliu sustabdyt... Skambinam rajono greitajai pagalbai, telefone įvestas numeris kažkoks Zimbabvės poliklinikos turbūt (nieko neturiu prieš Zimbabvę), neina prisiskambint. Mama iš tos baimės pamiršo, kad turi teises ir pati gali mane nuvežt gydytojų apžiūrai. Aš jai tą primenu, dar bevaikščiodama po jos namus susirenku daiktus, padejuoju, kad taip ir nepasiruošiau krepšio į gimdyklą ir pajudam link ligoninės. Kadangi man vis kažkas bėga, jau ir pati puikiausiai įsitikinu, kad prasidėjo gimdymas. Net keista, visa mano baimė, visas jaudulys kažkur išgaravęs, aš tik bijau, kad mama labai nesijaudintų.
Ligoninėje patikrina mane gydytojas. Vyras. Seniau kartodavau, kad pas vyrą ginekologą gyvenime neisiu. Va ir nuėjau, pasirodo. Sako Sveikinam, mamyte turėtum tapti prieš vidurdienį. Aš tokia laiminga, kad imu vaikščioti po jo kabinetą, skambinti vyrui, kad atvažiuotų manęs pasiimti į Kauną, juk ten visi lėliuko daiktai, ten mano daiktai, ten dabar mano miestas. Gydytojas griežtai uždraudžia man strikinėt, jis mano, kad nesuprantu kas vyksta, ir paguldo mane į ligoninės lovą. Ramiai. Ką gi, guliu. Laukiu savo vyro. Jis atlekia iš Kauno turbūt greičiau nei meteoritas į žemę ir naktį visi trys, oi, jau beveik keturi, judam į Laikinąją sostinę. Pirmiausia, į Krikščioniškuosius gimdymo namus. Ten mane patikrina, bet nepriima. Juk gimdau nesulaukusi termino! Supykstu visai nekrikščioniškai, kaip čia taip mane gimdančią moterį siuntinėja po ligonines lyg į kokias ekskursijas, net nebežinau kur važiuoti toliau... Pasitarę su gydytoja, pajudam į KMUK. Aš tokia pusiau gimdanti jau lyg ir silpnus sąrėmiukus imu jausti... Apie 7.30 val. KMUK mus pasitinka stora graži seselė. Pildo dokumentus, pamatuoja toniukus. Maladec visai tokia, galvoju. Pamenu ilgą ėjimą baisiais ligoninės koridoriais, baimę, kaip čia aš dabar ligoninėje, ar manęs nepaliks vienos ir panašius galvoje besisukančius klausimus.
Valio, KMUK gimdykla pasirodo labai moderni, tvarkinga, graži! Apsidžiaugiau. Net ėmiau planuoti, kaip su lėliuku joje pasiliksim (paskaitos apie gimdymą juk neišklausiau, o mano kaip gimdyvės protas nesuvokė, kad čia tik gimdykla, o ne mamyčių ir lėliukų palata...).
Iš viso, prisimenu gimdymą kaip spektaklį, kaip nerealų dalyką, kaip gražų šou... Kvaila, tiesa? Tikrai nemeluoju. Kažkodėl labiau jaudinausi, kad nespėjau nusidepiliuot kojų ir priverčiau tarp sąrėmių vyrui jas man nudepiliuot nei kad jau gimdau. O juk tikrai gimdžiau! Aš gimdžiau! Akušerė ir gydytoja vis ateidavo, patikrindavo kaip man sekasi ir išeidavo. Matė, kad mano palaikymo komanda vyras ir mama dirba darniai ir teisingai. Akušerė pasiūlė vaikščiot po palatą, jeigu noriu greičiau pagimdyt, aš tą ir dariau. Vykdžiau aklai visus nurodymus, nes žinojau, kad privalau. Kai paklausiau apie nuskausminamuosius ir jų poveikį, akušerė patarė vaistų neprašyti, nes lėliukui esą sveikiau be jų. Vėl aklai jos klausiau. Net linksminančių dujų neprireikė, nors, tiesą pasakius, norėjau išbandyt kokį jos linksmumą sukelia... Ėmiau galvot apie vaikelį. Tik apie jį. Dar laukiau begalinio skausmo, jo nebuvo. Tiesiog ramiai sąrėmių metu kvėpuodavau, užsimerkdavau ir žinojau, niekur jau nedingsiu. Didesni skausmai aplankė kai jau atsiguliau į lovą, bet vėlgi reikia juk kentėti. Tokia mano dalia.
Kažkur tolumoje išgirdau gimdyvės aimanas, riksmą. Na jau ne, aš tikrai neaimanuosiu. Aš tvirta ir aš nieko nebijau tokios mintys sukosi mano galvoj. Būsiu gal kokia didvyrė, - pamaniau, kad galėčiau savimi didžiuotis. O ir to skausmo begalinio, atvirai pasakius, nejutau. Vis laukiau laukiau, kada čia man aptems protas ir aš norėsiu tik numirti...
Maždaug apie 11 val. pajaučiau, kad mirtinai noriu į WC. Šaukiu akušerę, klausiu ar galima, jinai griežtai draudžia ir staiga lova persitransformuoja, sulekia gydytojai, dar lyg kokia tai valytoja. Mamą išveja už durų, vyras priklaupia prie manęs ant kelių ir ima šnabždėt visokius mįslingus žodžius kvėpuok, stumk, kakooooook. Jau nebejuokinga, gimdau gi jau aš, pasirodo!!! Neįtikėtina, taip greit?!
Atvirai pasakysiu, nespėjau susivokt, buvau baisiai nenuovoki gimdyvė, nes pagimdžiau taip greit, kad net pati nesitikėjau. Pagimdžiau be vaistų, nes man neteko patirt to begalinio skausmo. Pagimdžiau be rėkimo ir verkimo, nes tiesiog nesuvokiau, kada čia jau geriausia būtų parėkt. Jaučiau tik pilvuko kutenimą... Pasidomėjau kas čia vyksta, kodėl taip malonu?, gydytoja šypsosi kviečiam lėliuką į šį pasaulį, kutenam jam padukus, kad greičiau gimtų... Gražu, kad net verkt norisi...
Pats maloniausias gimdymo dalykas vaikelio kūnelio gimimas. Kaip koks žuviukas Nemo, tik šast ir spurda jau gydytojų rankose. Dieve, kaip buvo gera... Kaip gera... Gimė mano sūnus. Mūsų sūnus. Mūsų Adomų Adomas. Mano laimė, mano berniukas, nuo pat pirmos savo gyvenimo akimirkos kvepiantis mano, jau kaip mamos, pienuku...
