Paskui kalėdinės dovanos gimtadieninėm pavirs 
be to, geros žinios - nuo sausio 1 didina vienkartinę išmoką, o pampersai tai kainuoja 
na pridėkim ir tai, kad Kalėdų ligoninėj aš švęsti nė kiek nenorėjau taigi šventai tikėjau, kad gimdysiu sausį, apie ką sakiau visiems kas netingėjo klausytis...Prisikarksėjo varna....
Paruošiamieji šį kartą ėmė kankinti gan anksti. Ne kartą teko ir į laikrodį pažvelgt, paskaičiuot, ale mušdama sau krūtinėn kartojau, kad dar ne. Buvau teisi - viskas tebuvo melagingas aliarmas...
Nuslinkau 37 savaitę pas ginekologę, pasiskundžiau kad sveikata prasta, paruošiamieji kankina ir kaip čia iki sausio užsikonservavus. Vietoj to gavau leidimą gimdyt
Žodžiu, tą niekuo neišsiskiriantį antradienį eilinį sykį lindėjau SM, glosčiau pilvą ir aiškinau, kad laukiu sausio, o jūs, mielosios brangiosios gruodinukės, gimdykit, gimdykit
Eilinį sykį prasidėjus visokio plauko skausmeliams, sunerimau: prie visų tų mano negalavimų, maudimų, tempimų, tynimų prisidėjo nauji. Kad aš dar negimdau, buvo aišku kaip dieną
bet dėl viso pikto paklausiau likimo draugių. Visos tik pažvengė, kad jau gimdysiu ir tiek. Nuslinkau pavėpsot tv ir sulaukiau mamos skambučio, kuri siūlė atvažiuot. Atsisakiau, nes turbūt gimdyt važiuosiu nuteikiau ją smagiai ir siurpriziuką pateikiau. Na, bet vis dėlto dar tik gruodis, tad tiesiog lauksiu išganingosios 20val,kad važiuot ligoninėn tiesiog apžiūrai. Gavau patarimą paskambint gydytojai, su kuria tariausi. Aha, tariausi, iki termino dar dvi savaitės, turėjau jos nr., bet nebuvau nei skambinus, nei nuėjus. O kam? Laiko tai dar turiu aš gi negimdau. Kad nuramint sustresavusią šeimyną, paskambinau. Pokalbio rezultatas toks: dvi valandas stebėt, vėl skambint, veiksmai pagal situaciją. Skambinu, raportuoju: nieks nesikeičia, skauda nugarą apačioj, pilvą tempia, užpakalį maudžia, bet negimdau, nes man neskauda kaip turėtų, nieks nesikartoja ir bangom neužeina. Gydytoja pasiūlo susitikt ligoninėj ir pasižiūrėt. Mama dėl viso pikta liepia įsimest tašę. Įsimetu. Negi sunku? Nuvažiuojam. Susipažįstam. Apžiūri. Rezultatas: geri 4 cm atsivėrimas, takai minkšti, viskas pasiruošę. O aš vėl nejaučiu prasidedančio gimdymo. Chebra, gimdysim 
Juokiuos balsu. Su pirmu irgi taip buvo: nuvažiavau apžiūrai likau gimdyt Šįsyk gaunu pasirinkimą: jei galiu kentėt, važiuoju namo miegot ir ryte 8val prisistatau į priėmimą 
. Grįžau namo ir ėmiausi organizacijos: skambutis broliui, kad atvarytų ryte žiūrėti šuns, vyras skambina į darbą žmona gimdo nelaukit, pranešimas mano mamai ryte teks nuvežt vyresnėlį į darželį.O alkis kankina...
: Ale nenoriu apkraut skrandžio. Kas žino, gal naktį teks grįžt. Sėdžiu, į šaldytuvo pusę spoksau. Nieks nevyksta. Nuslinkau miegot. 5.30 pažadino skausmas. Reguliariai. Kas 6 min. Nuėjau į WC. Gerai sėdėt. Patogu. Tinkama poza 
. Tik veikt nėr ką. Rėkiau vyrui, kad žurnalą atneštų ar kryžiažodžius kokius. 8.00 prisistatom į priėmimą. Keičiasi pamainos. Prisijungimas prie kompiuterio, duomenų suvedimas, žurnalų pildymas, klausimai, atsakymai, dokumentai. Klizma kad ją kur velniai...
pamenu, pažiūrėjau į laikrodį rodė 8.40, o aš vis dar tam priėmime straksiu. Sąrėmiai kas 5min. Gaunu gimdyklą su dušu. Kaip ir norėjau. Pirmą kartą ji buvo rožinė. Dabar jau geltona. O ir lova krūtesnė, kažkokia naujoviška. Transformeris. Pirmą kartą jos nebuvo.
Ir vėl nuleidžia vandenis. Noriu epidūro. Nieks nedaro. Pilni 7 cm koks epidūras, moteriške?! Kaip suprantu, šį kartą jau neskatins. Uch... Dabar jau žinau, ką reiškia sąrėmiai. Parėkauju, pagąsdinu vyrą. Akušerė įspėja, kad kai pajusiu, jo JAU, tuoj pat sakyt jai. Kad nėr ką sakyt. JAUUUUUUUUUUUUU. Parbėga gydytoja. Tikrai. Jau. Jausmas toks, kad prabėgo visa amžinybė. Nežinau nei kiek laiko aš gimdykloj, nei kiek valandų. Šį kartą viskas vyksta kitaip. Sąrėmius jaučiu, kada stumt žinau. Gydytojos klausau, nurodymus vykdau. Gaunu leidimą stumt ir varom. Liepia sustot. Negaliu. Noriu stumt. Ko čia laukt? Man ir taip sunku. Vaikas nori kraštytis lauk, kas čia per stabdžiai? Aha, vėl galima. O man jėgų trūksta. Lepteliu, kad jau nebegaliu, kad viskas. Palaikymas iš visų pusių, pranešimas, kad beveik viskas, galvytė beveik išlindus. Vyras pritariamai linksi ir nedrąsiai sako, kad mato. Matyt, bijo po ano karto. Per pirmą gimdymą aš jį nusiunčiau kur toliau, kad žiūri ne ten kur reikia. Šį kartą nesureaguoju tegu žiūri kur nori, bile man nervų negadina. O kas man belieka? Gi nenulipsiu nuo stalo vidury proceso, kad ir kaip norėčiau. Ir už mane nieks nepagimdys. Įsitveriu į kažkokius ten lovos turėklus ir ką dirbam toliau. Tik ilgai dirbt nereikėjo. Išgirdau tą širdžiai malonų veeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeeee. Cha, greičiau nei pirmą kartą antras stūmimas ir vaikas yra. Jaučiuosi kaip mama didvyrė. Na iš tos serijos komjaunuolė, sportininkė ir šiaip gražuolė
Per visas tas rankas stengiuos įžiūrėt savo klecką.
Konstatuojami faktai:Bernas. Didelis. Gerai pavalgęs, virkštelė stora. Apsivijus kakliuką vieną kartą ir rankytę. Gimimo laikas 9.37val. Šįkart net valandos netrukau. Du stūmimai ir vaikas yra. Gimdysim trečią.
Pagaliau gaunu niurzgantį kleckiuką ant pilvo. Norėčiau pasveikinti, pašaukt vardu. Deja, mes dar nenusprendėm. Aš gi dar turėjau 2 savaites svarstymams!
Liekam trise. Vyras skambina jau antrakarčiams seneliams. Naujienos staigiai plinta. Pasipila žinutės. Kai kurie skambina negalėdami patikėti, kad aš tikrai jau pagimdžiau ir nepatikliai klausiai, ar nemeluoju. Juk ne balandžio pirma, žmonės. Iš draugės gaunu ironijos pilną Tai jau sausis, ane?. Sausis sausis, ką nematot?
Pravedam fotosesiją, gaunam dovanų. Pildomi techniniai duomenys. 3729g ir 54cm. O žadėjo tik 3200g. Storas bernas. Žandai dideli. Drūtas vyras bus. Gal krepšininkas?
Ir vėl tas gimdymas kaip sapnas. Čia buvo pilvas, čia nebėr. Jaučiuosi laiminga, pakylėta.
Aš buvau teisi nėr ko čia to gimdymo bijot. Sakiau gimdysiu lengvai, greitai, be problemų. Netikėtai, staigiai, be to laukimo. Kaip ir pirmą kartą. Na, apsirikau dėl datos... Bet čia smulkmena. Kas žino, gal sausis tikrai prasideda gruodžio 17-tą?
O trečią gimdysiu. Aišku, nedabar, palauksiu. Kasyčių šeimoje irgi reikia.
