Turėjau bėdų dėl spaudimo ir tinimų, gydytoja nusprendė, jog nereikia rizikuot laukiant kada lėlytė sumastys gimt ir judint reikalus. Sutarėm, kad 2008-10-07 7.30val. ryte atvažiuosiu į ligoninę jau nusiteikusi gimdymui. Ryte pažadinom vaikus, kad nepramiegotų į mokyklą, susiruošėm ir išvažiavom. Jaučiausi rami, nes ligoninėje laukė gydytoja, jaučiau, kad ši diena bus nuostabi. Rytas buvo šaltokas, visur tvyrojo tirštas rūkas, bet nusimatė graži, saulėta diena. Priimamajame ramiai supildė dokumentus, dar su priėmimo akušere linksmai pajuokavome, davė drabužius persirengimui ir palydėjo iki gimdyklos. Gydytoja parinko man 6 palatą, man asmeniškai nebuvo skirtumo, nes kitų gi nemačiusi, o be to kažkaip nesureikšminau to. Į gimdyklą atėjo gydytoja, supažindino su gimdyme dalyvausiančia akušere Laimute. Keistuolė pasirodė mums ta Laimutė, bet visokių žmonių gi yra, tad nesigilinau į jos keistą bendravimą. Aprodė visą vadinamą palatą, atnešė magnetafoną, arbatos, kavos, padavėm mažylės drabužėlius. Pajungė aparatą pamatuot sąrėmius ir paklausyt vaikučio širdelės tonus, sąrėmių nerasta, mažylė laikosi gerai. Gydytoja negaišdama laiko 9val. nuleido vandenis, nusprendė suleist truputi skatinančių ir žiūrėt ar prasidės gimdymo veikla (nenorėjo per prievartą sukelt gimdymo, nes jos manymu geriau kai viskas vyks natūraliai), akušerė pajungė lašelinę, pamažu pradėjau jaust sąrėmius. Kadangi ne pirmas gimdymas, sąrėmių skausmą žinojau, tad nestresavau ir juos iškvėpuodavau. Suintysivėjus sąrėmiams atėjo anesteziologas (nelabai malonus žmogus, bet koks skirtumas), suleido epidurą. Kadangi tėtis buvo nepusryčiavęs, išsiunčiau į šalia esančią kavinukę pavalgyt, o pati pasiėmiau telefoną pažaisti Solitare, nes nusprendžiau, kad nėra jam tikslo nevalgiusiam šalia sėdėt, kai man vis tiek viskas lėtai vyksta ir nėra beprotiškų skausmų. Veikla vyko labai lėtai.. 14val. Kaklelis atsidarė tik 5cm ir kietas, tuomet gydytoja liepė suleist Nospa, kad paminkštint kaklelį. Vėl žaidžiu, užeina gydytoja ir išputus akis tai kaip gimdysi jei koja ant kojos susimetus sedi? Pro kur vaikui lyst reiks? na gerai jau ištiesiau tas kojas, paskui bandau nusnaust, nes neaišku kiek dar teks laukt. Šalimais palatose girdžiu kelios moterys pagimdė (mažyliu pravirkusius girdėjom), pas mane vis užsuka gydytoja, patikrina vaikučio širdelės tonus ir palieka mane su tėtuku vienus, o valgyt norisi nežmoniškai.. Aš jau juokauju, kad va visos greitesnės už mane.. Apie 15val. baiginėjosi nuskausminimo veikimas, bet nusprendžiau, kad sąrėmiai dar pakenčiami, ne princese esu, jog ieskot jau anesteziologo ir pamažu pradėjau jaust, kad lyg mažylė keliauja jau į šį pasaulį, jausmas lyg spaudimas didėja ir stumiasi lauk. Vyrui pasakau, kad gal gydytoja susirast reiktu, nes man neaišku kažkas jau. Ant tų žodžiu atėjo gydytoja patikrint kaip mums sekasi, patikrino ir su nuostaba Pilnas atsidarymas, nebereikia jokiu nuskausminamųjų, greit stumsim. Akušerė paruošė lovą gimdymui, dar lukterėjom, nes gydytoja liepė luktert kol pati mažylė dar pajudės pirmyn savaime, paskui jau antru stumimu ir išsliuogė princesė akušerei į rankas. Iš jos rankų atkeliavo panelė tiesiai man ant krūtinės. Susiraukusi, matyt nelabai patenkinta, kad krapštėm lauk, po minutėlės pravirko. Šalimais trypė tėtis, džiaugdamasis, kad 15.45h gimė sveika 3506g 52cm dukrytė. Mane užplūdo keisti jausmai, nes nesu labai jautruolė, tad žiūrėjau į tą gleivėtą padarėlį ir bandžiau suvokti, kad tai mūsų mažoji netyčiukė, kurios pagal gydytojų ankstesnes prognozes net neturėjo būti. Žinoma alkis niekur nedingo.. Vyras greit subėgiojo iki kavinės, parnešė man maisto ir kol kirtau kotletą lyg mėnesį valgyt negavus, jis nešiojosi mažylę po gimdyklą. Po poros valandų atėjo budinti akušerė, kuri padėjo man atsikelt ir palydėjo į man paskirtą palatą. Viską aprodė ir mus tris paliko palatoj.. tą vakarą daugiau nieko iš personalo ir nebesulaukiau.. Kita diena standartinė vaikų gydytojo vizitacija, į pateiktus klausimus atsakymo taip ir nesulaukiau. Vienintelė gydytoja, pas kurią gimdžiau, užsukdavo, patikrindavo kaip gimda traukiasi ir šiaip paklausdavo kaip jaučiuosi. Antrą dieną neturėjau priešpienio, mažė klykė visą dieną, o aš irgi stresavau, nes vyras nakvojo tik pirmąją naktį, vėliau tik trumpam užsukdavo, pagrinde viena ir buvau palatoj, tad apie nusiprausimus ar dažnus nuėjimus į WC tik pasvajot. Vakarop užsuko vyras ir rado mane užsiverkusią su klykiančia dukryte, išsiaiškino kame bėda ir nuėjo ieškot mišinukų. Po ilgu debatu su seselėmis, mišinį jis gavo, tuo pačiu išgavo pažadą, jog naktį dar atneš mišinuko. Pamaitinus mišinuku dukrytė užmigo, o aš išvargusi irgi smigau. Naktį žinoma nieks neužėjo, teko pačiai klaidžiot ieškant mišinio, gavau su išbambėjimais.. Vėl rytinė vaiko apžiūra ir tyku.. man jau nervai nelaiko ten būt, noriu namo.. vėl žliumbiu, skambinu vyrui, kad noriu namo, išsimaudyt kaip žmogus, išsimiegot savo lovoj.. Vyras susiskambino su mano gydytoja ir suderino, jog mus išleistų namo, pagaliau namai namučiai..
Prabėgus beveik 6mėn. galiu tik pasidžiaugt, jog Indrė mūsų šeimos stebuklėlis ir atgaiva, vyresnieji ją dievina ir lepina, mes džiaugiamies jos pasiekimais ir stengiamies įsimint kiekvieną dieną, praleist kuo daugiau laiko su ja, nes tik jos sulaukę įvertinom kiek daug praradom augindami pirmuosius vaikus, vis skubėjom, nepastebėjom kaip užaugo.. Neskubėkit gyvent, džiaukities kiekviena minute, kurią praleidžiat su vaikais, nes deja laiko nebesugražinsim, telieka taisyt padarytas klaidas dėl prarasto laiko, patikėkit, taisyt yra sunkiau nei džiaugtis tokiomis nuostabiomis akimirkomis
