Mano vaikas hiperaktyvus 6

Burneikiene lygiu teisiu tarnybai
Vario, pabandysiu duoti vyrui nuskenuoti ir pasiusti tau.
Roga..na sakyciau, kad gal ne visai vinkame priede ispausdintas ir taip..nu lengvas..ta parsme, kad viso to sunkumo, kuri is tikro patiria vaikai ir tevai, straipsnis neatspindejo bet gerai, kad bent tiek yra rasoma

Dekoju Deivui, kad mano vaikams neteko isgyventi klases vaiku patyciu. Viespatie, kaip gaila tavo vaiko. Kiek jis turi istverti. O jis dar tik toks mazas ir jam taip reikia tiesiog jaustis saugiam. Nezinau, kaip buciau pasielgusi.
Klasiokai visada ant jo draugiskai bambedavo, "nu tu baik". Aisku, jis ismokes juos ir papirkti saldumynais, ir dabar yra prisiderines prie klases "kietuoliu", jis septintokas. Labiausiai siutas sueme, kai anu mokslo metu VISU DALYKU mokytoju Linco metu prdejo mokytojos sakyti is kur jis turi tiek pinigu, kad visiems klasiokams dalina piestukus, trintukus, liniuotes, rasiklius ir t.t. As joms aiskinau, kad rasikliu as perku 50 per mokslo metus, nes jau penki metai man priekaistaujama, jog as nenuperku priemoniu. Dabar jau jis ismoko jas saugoti. Siemet nupirkau tik tris rasiklius, matlankius, skriestuvus...
Kaip as noreciau, kad cia rasytu ir mokytojos. Na nors tik perskaitytu is eiles sia tema. Ar si mokytoja gali is viso dirbti?
Ne vienas klases vaikas, ju tevai, ne viena mokytoja negali vaiko ismesti is mokyklos. Sis dokumentas yra nelegalus net tada, kai ji raso vaiku tevai. Esu turejusi toki atveji. Jis turi teise mokytis, kaip ir kiti vaikai. Jis dabar mazas, o kazkada taps daug vyresniu. Kokia bus jo saviverte? Pastatyk save i jo padeti, tu eini i darba, o direktore liepia savo darbuotojams rasyti rastus, veliau praso rasyti klientu. Geras vadovas darbuotoja giria prie visu, o peikia tyliai. Tik tada jis is darbuotojo gauna pasitikejima, geresni darbo nasuma ir t.t.
Ka as siulyciau tau? Gintis, nes tu atsakinga uz tai, kad kazkokia nevykusi mokytoja zlugdytu tavo vaika. Tu kada nors susimastei,skaitei, ka daro saves nevertinantis paauglys? Jis arba iseina i grupe draugu, kur ji vertina, o tai ta grupe, pro kuria tu bijai vakare praeiti, arba zudosi ir pan.
Musu mamu draugija buvo palenkusi labai stipriai i savo puse Salaviciute. Turejom apskrita stala. Po kurio ji ne karta pasisake per televizija musu naudai, parase ne viena straipsni gindama mus, sustabde vaiko ismetima is darzelio Vilniuje.
Ka daryciau as? Paprasyciau mokyklos Direktores rastiskai pasiaiskinti pries smurta mokykloje. Anais metais mokyklose vyko diziulis projektas pries smurta. Pasiimciau si rasta ir nunesciau Salasaviciutei. Dar prideciau vaiku rasta. Veliau palaukciau reakcijos i savo vaika. Jei toliau tai testusi, eiciau po naujuju metu su vaiku i kita mokykla.
Ne jus kalti, kad si mokytoja neverta buti mokytoja, ji pasirinko si darba. Dabar krize ir daug bedarbiu...

Aisku, as cia labai kategoriska, nes labai supykau. Visu pirma, hiperiuko mama turi buti labai lanksti, taktiska. Gal reikia tik pabendrauti su mokyklos vadovu, gal pacia mokytoja, kad zadi kreiptis toliau? Bet tik nepaleisk taip. Laikykites.
Klausete ar as duodu vaikams rimtesnius vaistus? As labai bijau Stratera, Ritalino. Man juos siule. Kas siek tiek padeda? Tai Sedatyvas, bet nuosekliai ir ilga tarpa, rusiskas Gliucinas. Bet ju nebeduodi ir vel tas pats. Labai mums veiksmingas Solminol, bet tai tik isimtinais atvejais. Savaite puse tabletes ir viskas. Darem galvos tyrimus,sake, kad jo pavirsutinis miegas. Labai padeda tie vaistukai.

Papildyta:


Mums tas pats.

Bet LT, mano dičkiui nustatė tik ADHD, kaip pagrindinę problemą, o čia atlikus begalę testų ir tyrimų pripažino, kad ADHD yra tik autizmo (aspergerio sindromo) pasekmė. Dar darys magnetinį rezonansą.
Pas jus tik hiperaktyvumas ar ir dar kas nors?

Su valgymu ne kas, bent jau namuose. o kai eina i mokykla, valgai geraiNa, pavalgo pusrycius(dazniausiai verdu koses), ispirkau priespiecius, pradejo valgyti pietus kartu su manimi, einame i kavine, nes neva namie jai neskanu.
Klasje issedi, mokytoja sake, tik kad labiau isiblaskiusi nei kiti vaikai ir dazniau uzsisvajoja.Moykloje pamate tvarka ir per kelias dienas su ja susitaike, o kad vaikai nenori su ja draugauti, tai taip, manau todel, kad ramesni vaikai aktyvesniu vaiku vengia. O dar maniskes beda, kad ji nori lyderiauti. Siaip ji tokia ikyroka, kalba neuzsiciaupdama, bet yralabai lipsni ir svelni ir visai be savo nuomones.
Papildyta:
mano dukriuke per savo judruma pries du metus susitrenke galva ir ja istiko visutinio sunkumo koma, kuri truko apie para, to pasekoje dar pradejome i lova slapintis.
O mamytes pasakykite, ar ir jusu judruoliai yra labai nervuoti, jau manau, kad tai ne oziukas lenda, o tiesiog kazkokie paslije vaiko nervai.Nezinau kad bedaryti, bet ir paciai nervai jau tuoj nebelaikys.Pagaunu save rekiancia ant jos, o po to mastau ka as darau

Ačiū aukseklaipeda už palaikymą ir gerus patarimus. Tai man suteikia daugiau jėgų ir ryžto kovoti už savo sūnų. Per daug esu tolerantiška. Todėl gal susilaukiau tokio atpildo, kad su manim ir mano sūnumi taip egtusi. Po šio incidento turime ir pasėkmių: aš iš vakaro negaliu ilgai užmigti arba pamiegu kelias valandas, o po to negaliu užmigti iki pat ryto, darbingumas kritęs, vaikas per miegus kalba, kelios naktys iš eilės lova šlapia. Šiandien vaikas grįžęs iš mokyklos pasidžiaugė, kad kai jis klasiokų paklausė kokia bus sekanti pamoka nė vienas nepamelavo ir niekur už klausymą nepasiuntė. Dar džiaugėsi, kad mokytoja užtarė, kai vaikai nenorėjo priimti žaisti krepšinio.
Kaip norisi sulaukti iš mokytojų to pozityvaus požiūrio spręsti problemas kartu, o ne nuo jų bėgti.

žinau, kad norėtusi daugiau, bet dėja yra kaip yra.






jautrumas yra mūsų ir labai labai didelis, kai aš nebesivaldau jau prieinu prie savo vaiko ir apsakau, kad nebesivaldau, kad reikia pasikalbėti, retai kada padeda, jis man pasako nu ir ką ir nesivaldyk. bet reikia valdytis.
o ką gydytojai sako, dėl jos judrumo?






laikykis mes kartu.
Papildyta:
bandau kelti aš visa teksta.
Judriam tarsi gyvsidabris vaikui – atstumtojo dalia
Lina LILEIKIENĖ
LR korespondentė
2009-09-19

Kai susėdome kalbėtis su Beno motina, dešimtmetis irgi prisėdo greta. Bet ramiai ištvėrė vos keletą akimirkų. Jau netrukus ėmė muistytis ir mostaguoti kojomis. Po to kojas užkėlė ant sofos atlošo, o po kelių akimirkų nuleido žemyn. Keletą kartų sudrausmintas, Benas nurimdavo tik akimirkai.

Dešimtmetis Benas – hiperaktyvus vaikas, kuriam judėjimas reikalingas lyg oras. Sėdėti ramiai jam – didžiausia kančia.

Kai kuo nors prasikalsta, dešimtmetis gali pasirinkti vieną iš trijų bausmių – gauti diržo, praleisti dieną be kompiuterio ar pusvalandį pasėdėti ramiai. Benas renkasi diržą.

„Jam tai – mažiausia bausmė“, – be jokios nuostabos balse paaiškino berniuko motina Erika Rogaitė.

Kitaip nei kiti vaikai jos sūnus elgėsi nuo mažens. Ilgai nekalbėjęs Benas, negalėdamas išreikšti minčių žodžiais, reikšdavo kūnu.

Jei jo kiti nesuprasdavo, imdavo pykti – talžydavo save. Įsibėgėjęs trenkdavosi į sieną ar atsigulęs trankydavo galvą į grindis.

Radviliškio rajone tuomet gyvenusi moteris didelės medikų pagalbos ir negalėjo tikėtis.

Kai su sūnumi persikėlė į Vilnių, ir vaikas ėmė lankyti mokyklą, prasidėjo dar didesni vargai.

Benas nenuorama – ne tik išoriškai. Jo galvoje mintys taip pat šokinėja. „Kartais sukasi tikra minčių maišalynė. Jeigu ko nors staiga jo paklausi, jis sakinį sudėlios iš kelių minčių“, – pasakojo E.Rogaitė.

Hiperaktyviam vaikui sunku susikaupti ilgesniam darbui, sunku išmokti naujų dalykų. Berniukui, kuris dabar mokosi ketvirtoje klasėje, 15 minučių praleisti ramiai susikaupus – sudėtingiausia užduotis.

Tai žinodama mokytoja leidžia Benui per pamoką pajudėti – nuvalyti lentą, ką nors atnešti. Pedagogė žino, kad šiam vaikui būtina judėti.

Kur kas sunkiau jai vertinti jo darbus. Rašydamas diktantą, Benas pajėgia parašyti vos porą sakinių – nebegalėdamas atidžiai sekti minties, jis ima piešti rutuliukus, dėti kablelius arba rašyti bet ką ir bet kaip.

„Vaizduoja, kad dirba, nes žino, kad taip reikia. Gali pasirodyti, kad tai – iš tingėjimo. O iš tikrųjų jis negali susikaupti“, – aiškino E.Rogaitė.

Benui sunku suvokti taisykles, tad kyla daug klausimų. Kodėl reikia žaisti žaidimą taip, o ne kitaip? Kodėl mokytis reikia sėdint, o ne atsistojus? Kodėl negalima kalbėti per pamokas?

„Laimė, kad turime gerą mokytoją, kuri supranta Beną ir jo problemas“, – pasidžiaugė moteris. Erikai jau dabar neramu, kaip bus, kai penktoje klasėje pasikeis mokymo sistema, atsiras daugiau mokytojų.

Motinai prireikia angeliškos kantrybės, kai ji turi įtikinti sūnų imtis mokytis naujo dalyko – kaip ir kiti hiperaktyvūs vaikai, Benas nepasitiki savo jėgomis ir yra labai jautrus. 2 psl.>>
Psl. Ankstesnis 1 2 3 4 Kitas

Kai mokykloje kas nors jį užgauna, berniukas ima krimstis, esą niekam jis nereikalingas. Sykį po barnio mokykloje parėjęs į namus jis net iššoko iš trečiojo aukšto.

Kai Benui liūdna, jis gali visą vakarą sukti kambaryje ratus. Be hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromo, jam dar diagnozuota depresija.

„Jei nuotaika nepagerėja, išvažiuojame į gamtą, paspardome kamuolį – išsilaksto, ir būna geriau. Svarbu, kad tokių vaikų energija būtų tikslingai panaudota“, – žiniomis apie hiperaktyvumą dalijosi Erika.

Dabar energijos perteklių Benas išlieja lankydamas šokių treniruotes, vakarais – žaisdamas futbolą, važinėdamas riedučiais. Berniukas ketina lankyti ir sporto būrelį.

Medikai nustatė, kad Beno intelekto koeficientas – aukštas. Tačiau norint, kad vaikas įsimintų naują medžiagą, būtina padirbėti.

Tad E.Rogaitė ilgas vakaro valandas skiria sūnui – bando įkvėpti, įtikinti vaiką, kad jis sugebės perkaityti knygą, išmokti naują pamoką.

Praėjusį pavasarį, mokslo metams baigiantis, Benas buvo toks nusikamavęs, kad prireikė medikų pagalbos. Jis visiškai nebegalėjo mokytis, atlikti namų darbų.

Vaiko raidos centre Beną ištyrę medikai skyrė vaistų.

„Šie vaistai padeda susikaupti. Benas dabar gali parašyti daugiau nei du sakinius. Antra vertus, nuo vaistų mažėja kraujospūdis, sūnus darosi irzlesnis, prarado apetitą“, – privalumus ir trūkumus moteris.

Vaistai nėra kompensuojami. Erika gali nupirkti tik pačius pigiausius, kainuojančius 120 litų.

Brangesni ir naujesni, kainuojantys per 200 litų, – ne jos kišenei. Nenorėdama, kad sūnus atsiliktų, E.Rogaitė pasirinko mažesnę blogybę – pigesnius vaistus.

Nors jos sūnus galėtų mokytis namuose, kur jį lankytų mokytojai, Erika neketina tuo pasinaudoti.

„Izoliacija nieko gero neduos. Benui ir taip sunku prisitaikyti visuomenėje, kurios gyvenimą reguliuoja daugybė taisyklių ir jam sunkiai suvokiamų reikalavimų.

Jeigu jį uždarysi, atskirsi nuo kitų, jam bus tik sunkiau. Tada tokie vaikai užaugę tampa nusikaltėliais, kuriuos dar labiau reikia izoliuoti“, – kalbėjo E.Rogaitė.

Moteriai skaudu, kai judrių tarsi gyvsidabris vaikų nepriima visuomenė, skaudu girdėti, kai jai priekaištaujama esą jos vaikas – išlepintas.

„Iš tikrųjų tie vaikai nepaprastai jautrūs, paslaugūs, nuoširdūs. Bet kada gali apkabinti, pabučiuoti, prisiglausti. Jų nereikia ignoruoti. Būtų nuostabu, kad žmonės tai suprastų ir bent šiek tiek mums padėtų“, – vylėsi E.Rogaitė.

- Kokio amžiaus vaikui išryškėja hiperaktyvumo požymiai? – paklausiau vaikų ir paauglių psichiatrės Teresės Ramanauskienės, vadovaujančios Kretingos psichikos sveikatos centrui. 3 psl.>>


- Neretai dar nuo kūdikystės pastebima, kad vaikas dirglus, judrus, blogai miega, jį kamuoja pilvo skausmai, sutrikęs apetitas.

Tik pradėjęs vaikščioti, toks vaikas bėgioja lyg užsuktas. Jo aktyvumas – betikslis ir kartu griaunantis. Jis nesugeba užbaigti darbų, jo dėmesį greitai patraukia nauji dalykai.

Dažniausiai diagnozė nustatoma, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą. Jam būna sunku susikaupti, mokytojai ima skųstis, kad jis trukdo dirbti, vaikšto po klasę, įkyriai įsiterpia į mokytojo kalbą, nesulaukia savo eilės kalbėti – šiems vaikams, be hiperaktyvumo ir dėmesio sutrikimo, dar būdingas impulsyvumas.

Labai dažnai prisideda ir antriniai požymiai – agresyvumas, pyktis, dėl to hiperaktyvių vaikų nemėgsta bendraamžiai. Tuomet kenčia ir paties vaiko savivertė, jis ima blogai jaustis.

Labai svarbu tokį vaiką skatinti ir girti net už menkiausią pažangą – taip didėja jo savivertė, mažėja destruktyvumas.

- Ar iš tikrųjų šie vaikai labiau linkę nusikalsti?

- Taip. Hiperaktyvūs vaikai nesugeba atskirti gėrio nuo blogio. Kadangi juos neretai atstumia bendraamžiai, jais pasinaudoja vyresni blogai besielgiantys vaikai, paaugliai.

Hiperaktyvūs vaikai sunkiai pastebi ryšį tarp elgesio ir pasekmių. Todėl tėvus mokome: jie turi iš karto komentuoti vaiko poelgius. Kas kartą, kai jis padaro ką nors gero ar blogo, vaikas turi išgirsti įvertinimą.

- Tėvams, atrodo, reikia angeliškos kantrybės?

- Taip. Tačiau tik jie ir gali padėti vaikui įveikti bėdas.

Kai tėvai skiria daug dėmesio vaikui, lankosi pas psichologą, vykdo jo rekomendacijas, galima pasiekti gerų rezultatų. Gaila, tačiau ne visi šiais laikais turi laiko.

Dar labiau gaila, kad yra tėvų, kurie nesugeba ar neįstengia ilgai ir kantriai dirbti su vaiku.

Neretai tėvai nusivilia medikais, psichologais, nes mano, kad specialistai turi įveikti problemą, o ne jie.

Mokytojams irgi sunku. Vieni sugeba suvaldyti hiperaktyvius vaikus, ir yra mokyklų, kuriose sėkmingai tvarkomasi, o kiti pedagogai stengiasi atsikratyti tokių vaikų.

- Ar negali padėti vaistai?

- Jų skiriama kraštutiniu atveju. Vaistus reikia vartoti daug metų, jie turi daug nepageidaujamo poveikio.

Tačiau vaistai nėra kompensuojami, ir neretai tėvai jų atsisako.

- Ar tėvai gali turėti vilties, kad vaikas sutrikimą išaugs?

- Maždaug trečdaliui šis sutrikimas praeina. Kitam trečdaliui jis išlieka, tačiau suaugusiam žmogui hiperaktyvumas nebėra didelė kliūtis. Tokie žmonės sunkiau susikaupia, būna ūmesni, impulsyvesni, bet kartais tai net padeda ko nors pasiekti. 4 psl.>>


Labiausiai gaila paskutinio trečdalio. Jie vis labiau linksta į nusikaltimus, įninka į narkotikus, alkoholį.

Du mano pacientai broliai šiuo metu – kalėjime. Kol buvo maži, jų motina dėjo daug pastangų, norėjo jiems padėti, stengėsi ir mokytojai.

Gaila, tuo metu Lietuvoje dar nebuvo vaistų. Galbūt pritrūko tos vienintelės grandies, galėjusios juos išgelbėti.

Manau, kad ir motina greičiausiai būtų atidavusi viską, kad tik sūnūs nebūtų nuėjęs nusikaltimų keliu.

Tinkamai panaudota energija

„Jis niekada nesugebės susitelkti“. Amerikiečio plaukiko Michaelo Phelpso motina Deborah šiuos mokytojos žodžius apie savo sūnų įsiminė ilgam.

Dabar 24 metų Michaelas – visame pasaulyje žinomas sportininkas, jau 37 kartus pagerinęs pasaulio plaukimo rekordus, savo kolekcijoje turintis 14 olimpinių aukso medalių.

Tačiau kai Michaelas buvo dar vaikas, mokytojai buvo nuleidę rankas: berniukas negalėjo susikaupti, sutelkti dėmesio.

Būdamas mažas jis energingai sukdavo po kiemą savo triračiu arba supdavosi ir karstydavosi ant lygiagrečių. O jeigu ne, kamuodavo motiną ir dvi vyresnes seseris milijardais klausimų.

Kai sūnus pradėjo lankyti mokyklą, Deborah neatsigindavo skundų: Michaelas negali pasėdėti ramiai; siekdamas vaikų dėmesio, Michaelas per pamoką juos juokina ar baksnoja; Michaelas trukdo pamokai; Michaelas negali susikaupti. Skundai kartojosi ir kartojosi.

Michaelui buvo devyneri, kai šeimos gydytojui kilo įtarimas: galbūt vaikas – hiperaktyvus?

Berniukas pradėjo vartoti specialius vaistus. Motinos manymu, jie šiek tiek padėjo. „Michaelui buvo lengviau susikaupti, jis pradėjo daryti namų darbus. Šiek tiek pagerėjo ir jo pažymiai“, – pasakojo D.Phelps.

Bet po poros metų Michaelas paprašė, kad gydymas vaistais būtų nutrauktas – jam buvo gėda kasdien po pietų eiti į slaugytojos kabinetą, kur gaudavo savo piliulę.

Tuo metu berniukas jau buvo pradėjęs lankyti plaukimo treniruotes. Jose jis išliedavo visą energijos perteklių.

Būdamas devyniolikos, Michaelas dalyvavo Atėnų olimpiadoje, kur laimėjo šešis aukso ir du bronzos medalius. Būdamas dvidešimt trejų, Pekino olimpinėse žaidynėse laimėjo aštuonis aukso medalius.

Baltimorėje gyvenanti Michaelo motina Deborah po to viešai prabilo apie tai, su kokiomis problemomis susidūrė augindama hiperaktyvų vaiką. Michaelo istoriją ji pateikė kaip viltį kitiems tokių vaikų tėvams.

ir as skaiciau ta straipsni...taip liudna. ir kiekviena diena, kai mes vel griztame is darzelio prisidirbe, man norisi tik verkti, nes as neberandu tos vietos, kur man butu del mano vaiko ramu. zinau, kad jauciasi ta mama, kurios vaikas hiperaktyvus...visi tik, rodos, smerkia: "islepintas..." iir, rodos, norisi irodyti, kad tikrai ne, kad turim kitokiu bedu. kas su tuo nesusidures savo seimoje - tam turbut ir sunku suvokti: "na ir kas, kad vaikas judrus? tai - gerai, ne meme gi..." o tau taip skauda, taip skauda sirdi, nes kaip matau be vaistuku mamos niekuo daugiau negali savo vaikams padeti...
mes siandien vel grizom prisidirbe: neklause aukletojos, spaude i vaikus, trukde uzsiemimus, cirkas valgykloje...ir taip beveik kiekviena diena...sakiau, prisiekiau: niekada nemusiu savo vaiku! bet kartais atrodo, stai nutruks viskas, ir neliks nieko ka esu sau prisiekusi, nes tas vaikas net akiu nepakelia, kai su juo kalbi...jam taip vis vien...kai sakau, kad jis nenustovi ne minutes, ne kiek neperdedu - sekundei ar dviem...o toliau - viska pagal save ir butinai viska atvirksciai...ir taip jau penki metai. man taip baisu, o kas toliau? tik vaistai? tik tokia alternatyva? o tie vaistai be jokio pasalinio poveikio? sunku butu tuo patiketi...

O toks gyvenimas, kokį aprašei, be šalutinio poveikio?


Roga, tekstą LR prisiregistravus perskaičiau. Lengvas toks, neatspindi tikrųjų bėdų, bet tu šaunulė, kad išdrįsai kalbėt. Mane, tik išvažiavus iš LT keli žurnalistai persekiojo, bet aš taip ir neišdrįsau... Per daug, skaudėjo, matyt

Roga, aš tai apsiverkiau perskaičiusi straipsnį. Šaunuolė. Reikia daugiau tokių straipsnių. Gal sulauktume mes ir mūsų vaikai daugiau pagalbos ir supratimo.

priš 4 metus buvpo VRC nustatytas specifinis mišrus raidos sutrikimas. Sake, kad yra hiperaktyvi, dabar jau pries mokykla, darzelio specialistai man aiskina, kad ji jau nėra hiperaktyvi. Bet kaip paaiskinti nulatini jos lakstyma, issilbalskyma, judruma, nenustovejima vietoje, nuolatini ciauskejima, perskaiciusi sita straipsni, praktiskai man visiskai viskas atitinka.nesusikaupima per pamokas

mes siandien vel grizom prisidirbe: neklause aukletojos, spaude i vaikus, trukde uzsiemimus, cirkas valgykloje...ir taip beveik kiekviena diena...sakiau, prisiekiau: niekada nemusiu savo vaiku! bet kartais atrodo, stai nutruks viskas, ir neliks nieko ka esu sau prisiekusi, nes tas vaikas net akiu nepakelia, kai su juo kalbi...jam taip vis vien...kai sakau, kad jis nenustovi ne minutes, ne kiek neperdedu - sekundei ar dviem...o toliau - viska pagal save ir butinai viska atvirksciai...ir taip jau penki metai. man taip baisu, o kas toliau? tik vaistai? tik tokia alternatyva? o tie vaistai be jokio pasalinio poveikio? sunku butu tuo patiketi...
[/quote]

Abejoju, ar apseisite be vaistukų? Mes mamos, galime būti kantrios ir supratingos savo vaikams, bet aplinkiniai to tikrai netoleruos. Po vasaros mes vėl pradėjome gerti vaistus, viskas pasikeitė neatpažįstamai.