Mano stebuklo atėjimas - Gimdymo istorijos

"Taigi... 2009 m. birželio 16 drėgnas, apniukęs vakaras... Dar vienas laukimo ir tikėjimo, kad pagaliau ateisi vakaras... O atrodo tik vakar sužinojau, kad po širdim nešioju Žmogutį, vakar tas Žmogutis pirmą kartą suspurdėjo pilve taip švelniai, tarsi būtų pakutenęs savo miniatiūriniais pirštukais iš vidaus. Niekada gyvenime nepamiršiu to jausmo, kuris pakylėjo iki begalybės ir pagaliau leido suvokti, kad mums šitam pasauly jau nieko nebetrūksta ir kad visa kita jau pasidarė maža ir nereikšminga, lyginant su Tavimi. Alpau iš laimės jausdama kiekvieną Tavo pasisukimą, spyrį, vėliau ir žagsuliuką. Kai ilgesniam laikui nurimdavai, švelniai glostydavau pilvelį ir laukdavau Tavo švelnaus stuktelėjimo, kad įsistikinčiau, jog viskas gerai. Laikas, kuomet buvai manyje buvo stebuklingas ir nepakartojamas. Žinojimas, kad augi manyje buvo palaima ir nusiraminimas, paguoda - VISKAS. Ir dabar glostau ko gero Tavo mažą pėdutę ir svajoju kaip bučiuosiu kiekvieną Tavo pirštuką, kaip priglausiu prie širdies ir pajausiu Tave jau savo glėbyje. Be proto laukiu tos akimirkos. Šimtus kartų bandžiau įsivaizduoti mūsų susitikimą ir sapnuose, ir mintyse. Ir kai pagalvoju, kad jau bet kurią sekundę Tavo kelionė pas mus gali prasidėti, kūnu perbėga šiurpuliukai ir apima jaudulys. Ruošiamės šiai šventei - Tavo atėjimui. Taip norisi Tau atiduoti viską, ką turime geriausia. Ir atiduosime, mylėsime Tave beprotiška meile, atiduosiu Tau visą šilumą ir meilę, kurią auginau ir puoselėjau Tau, Mažyti. Keista, dar nežinau net kaip tu atrodai, o jau galėčiau besąlygiškai padaryti viską dėl Tavęs, kad tik būtum laimingas.
Iš dalies gaila šito gražaus laiko, kai gyveni sau šiltai pilvelyje. Pasiilgsiu kiekvieno Tavo spyrio, žagtelėjimo, net ir nuolatinio lakstymo į tualetą ir kitų ne visada malonių dalykų, bet žinau, kad dabar mūsų laukia naujas gyvenimas, kurį užpildys Tavo pirma šypsena, pirmas žingsnis, pirmas žodis ir dar daug daug pirmų dalykų. Jau žinojimas, kad tai bus - padaro gyvenimą prasmingą. Nors ne... Toks jis jau pasidarė 2008 lapkričio 18, kai sužinojau, kad Tu jau esi..."
Tai laiškas, kurį parašiau savo stebuklui dieną prieš jam ateinant...

2008 lapkričio 18 diena. Mėnesinės vėluoja. Senokai. Na bet ir anksčiau taip būdavo... O gal? Bijojau įsileisti tokias mintis. Ne todėl, kad nenorėjau. Bijojau to begalinio jausmo. Bijojau ar sugebėsiu būti gera mama. Bijojau pokyčių... Juk viskas suplanuota, sudėliota į gyvenimo lentynėles turbūt porai metų. Vasarą vestuvės, mokslai, darbai, būstas... Dėl šventos ramybės nulėkiau į vaistinę ir jau už 10 minučių laikiau rankose juostelę su vieną ryškia juostele ir viena blankia, bet matoma. Mintys tarsi išsijungė. Viskas. Aš jau mama.
Nepamiršiu vyro reakcijos, kai labai neromantiškai (skusdama bulves) pranešiau naujieną. Mąsčiau - nupirksiu batukus ir padovanosiu kartu su testu. Grįžo tėvelis po darbų piktas ir pavargęs, taigi net nepajaučiau, kaip ištariau "o aš laukiuosi". Turbūt natūralu, kad porai minučių prarado kalbos dovaną... Bet džiaugsmo nepaslėpsi...
2008 gruodžio 19 diena. Pirmoji echoskopija. O pasirodo tu jau didelis! Dar iki tyrimo kažkas viduje tiesiog rėkė, kad Tu esi berniukas. Nei akimirkos neabejojau, kad taip yra. Ir ką gi - nuojauta neapgavo. Nors spurdėjai ir sukiojaisi po visą savo tada dar erdvų namuką - gydytoja spėjo pamatyti kas Tu esi. Tėveliui kaip medumi per širdį - Sūnus.
2008 gruodžio 31 diena. Važiuojame pas draugus švęsti Naujųjų. Su tėveliu fantazuojam koks Tu būsi. Ir... Nesuprantu. Čia spyris? Čia spyris! Šelniai švelniai, vos juntamai, tarsi drugelio sparneliais pakutenai. Ir dabar, rašant, braukiu ašarą prisiminus koks tai jausmas. Stebuklingas. Neapsakomas.
2009 vasario 7 diena. Vestuvės. Kuklios, dalyvaujant tik patiems artimiausiams, bet mums jos pačios nuostabiausios. Jaučiausi pati gražiausia ir išdidžiai glosčiau savo nediduką apvalų pilvuką. O panašu, kad būsi linksmas vyrukas! Spurdėjai visą dieną ir tai darė šventę dar įsimintinesnę.
2009 birželio 8 diena. Gydytoja sakė, kad šiandien turėtum ateiti. Bet tu nusprendei, kad dar pakankinsi mus. Kiekvieną dieną Supermamos guodžiuosi, kad dar esu pilvota ir jokių ženklų, kad greitai kas nors pasikeis. Tavo lovytė jau senokai surinkta ir išpuošta laukia tavęs. Rūbeliai išskalbti ir išlyginti jau senokai guli lentynose. Bet nieko. Ramu.
2009 birželio 12 diena. Grindis keliais namuose plaunu po šešis kartus. Sako judėjimas skatina gimdymą. Nieko. Valau langus, skalbiu ir kabinu užuolaidas. Nieko. Vakarais geriu po taurelę konjako. Nieko. Valgau ananasus. Nieko. Gydytoja ramina - gimsi per savo gimtadienį ir nieko čia nepakeisi...
2009 birželio 16 diena. Rašau Tau laišką. Gal tik to ir trūksta, kad išsiruoštum į kelionę?
2009 birželio 17 diena. 16:00 maudžia pilvo apačią. Įprasta, bet vis tiek pasiemu lapuką ir rašausi laiko intervalus. Kas pusę valandos. Reguliarūs. Keliauju peržiūrėti lagamino - ar viską susikroviau...
18:00 Grįžta tėvelis. Eina nusnaust. Sako dar porą valandų negimdyk. Gerai. Dar pasąrėmiausiu. Jau kas 20 minučių.
20:00 Skambinu gydytojai pasitarti. Sąrėmiauju kas 15 minučių ir jau nebejuokinga...
21:00 Keliauju į vonią. Gal dar tik repeticija...
22:00 Mes jau kelyje. Valanda kelio. Gerai, gal važiuojant greičiau eis laikas.
23:30 Mes jau priimamajame. Aš susirietusi, bet išsišiepusi iki ausų. Sako gulsim. Negaliu patikėti. Tėvelis irgi. Kakodėl atrodo, kad dar ne. Negali būti. Juk taip laukėm, o čia taip staiga... Turbūt po apžiūros išsiųs namo.
2009 birželio 18 diena. 00:30 Aš jau su superiniais XXXXL dydžio naktiniais ir seksualiu žaliu chalatu. Tėvelis filmuoja - sako gražiai atrodau. Ateina gydytoja - 6 cm. Apsiverkiu iš laimės, kad jau. Baimės nulis. Keista.
01:30 Dar viena apžiūra. 9 cm. Juoktis nebeišeina, nes jau prakirpo vandenis. Šokinėju ant kamuolio, ropoju keturiom, tūpinėju. Nepadeda.
02:30 Duokit Nošposssss!!! Noriu namo!!! Negimdysiu!!!! Tėvelis pasimetęs laksto aplink, ramina. Nepadeda. Skauda. Labai skauda.
04:00 Per pykčius akušerė nuvaro ant stalo ir stato kateterį. Sako už valandos sūpuosiu Sūnutį rankose. Netikiu. Gulėti dar sunkiau. Per trumpas pertraukėles užmiegu. Nebesiorientuoju kur aš ir ką darau. Liepia stumti. Stumiu. Neįsistato galvytė. Bijau, kad viskas būtų gerai... Kaip sąžininga mokinukė darau viską ką liepia. Viskas, daugiau nieko nebepamenu...
05:05 Ant pilvo deda mažą, gleivėtą žmogutį. Kodėl jis neverkia? Tėvelis sako verkia, ką negirdi? Negirdžiu... Žiūriu ir nesuprantu ar Tu man gražus...

Pats gražiausias. Pabundu naktį Tave pamaitinti ir laikau rankose ilgai ilgai, nes negaliu atsižiūrėti koks Tu gražus. Kasdien vis gražesnis. Didelės žydros akys. Maža riesta nosytė. Nuostabiausias plaukų verpetas priekyje. Tu tobulas. Nemačiau nieko gražesnio.

Neįsivaizdavau, kad galima taip mylėti. Taip, kad net skauda. Neįsivaizduoju, kaip aš galėjau anksčiau gyventi be tavęs...

Sūnau, tu mano meilei ir laimei davei pavidalą. Atsidėkodama už tai - dovanoju Tau save. Aš gyvenu dėl Tavęs, Tau. Ačiū, kad leidai suprasti, kad egzistuoja tokia besąlygiška ir begalinė meilė, kuri didėja ir stiprėja kiekvieną akimirką. Ačiū, už nuostabiausią laiką, kada gyvenai po širdele. Ačiū, už gražiausias akimirkas, kai galiu Tave priglausti prie krūtinės. Ačiū už džiaugsmą, kuris atėjo kartu su Tavimi. Myliu Tave beprotiškai, taip kaip gali mylėti tik Mama...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis