Vieną kartą... dviejų sportininkių susitikimas - Gimdymo istorijos

Vienas mano didžiai gerbiamas pažįstamas vieną kartą parašė laiške – “kratkost – sestra talanta”. Sprendžiant iš visko, aš talentui ne sesuo, o devintas vanduo nuo kisieliaus. Todėl mano istorija bus ilga. Kaip ir tinka tam vandeningam kisieliui. Negali gi žmogus susikurti greitai.
Tai va, vaikų visad labai norėjau – tiesa, bėgant laikui, norimas skaičius mažėjo. Pradėjau, kiek pamenu, nuo penkiolikos – ir visiem vardus buvau sugalvojus. Paskui apsistojau ties dviem, o jei būtų geras vyras, tada ir daugiau galima.
Bet kai vieną kartą atsirado tikra galimybė turėti vaikų – vyras, – kiek pristabdžiau žmonijos gausinimo planus. Ne todėl, kad norėjau gyventi sau – tiesiog norėjau tikrai būti gera mama, ir norėjau, kad mano vyras pagyventų sau ir galėtų būti geras tėvas. Taip bestabdant praėjo septyneri metai kartu. Ir vieną kartą pagalvojau – laikas. Noriu. Čia ir dabar. Tuo metu buvo pauzė mano labai svarbioje gyvenimo srityje – karate treniruotėse. Amžinai atsinaujinanti kelio trauma išmetė mane iš jų kaip musę iš barščių.
Taigi mąsčiau, kad vieną kartą užteks gyventi sau, rūpintis tik naminiais gyvūnėliais – juk reikia vieną kartą imtis atsakomybės. Bandom. Bandėm metus. Kiekvieną mėnesį tikėjau ir nusivildavau. Juk man REIKIA. Čia ir dabar. Aš pasiruošusi! Mes pasiruošę.
Ir vieną kartą dingo mėnesinės. Iškart nulėkiau testuko – ir išvydau vaiduoklį. Nieko nesakiau būsimam tėveliui, nakčia sėdėjau prie praviro lango (buvo pavasaris), ir kalbėjau su pilveliu, kaip gyvensim, kaip tėtukas mylės atžalėlę. Kaip vėliau paaiškėjo – vieną kartą gyvenime kalbėjau su savo žarnomis. Nes nebuvau pastojusi.
Kai mėnesinės dingo dar vieną kartą, tiesiog nupėstinau pas gydytoją, sužinojau, kad pastoti bus sunku, kad gimda maža, kad gal reikėtų vieną kartą išsitirti vaisingumą.
Neketinau to daryti – nei vyrui leisti tirtis. Nenorėjau, kad vienas kitą kaltintume, jei ką.
Matyt, nepastojimo įtampa apgadino santykius, tad vos neišsiskyrėm, per visas batalijas dar vieną kartą grįžau treniruotis, dar vieną kartą gėriau kontraceptikus, o paskui – rudenį – nusprendėm dar vieną kartą pabandyti susilaukti vaikų. Tik kur kas ramiau nei pirma. Be jokių egoistiškų “noriu čia ir dabar”. Labiau – “vaikuti, mes tavęs kantriai laukiam, ateik, jei tik gali ir nori”.
Taigi, tabletes šalin, pirmyn treniruotis. Taip praėjo metai. Nusprendžiau, kad esu nevaisinga, ir visas savo mintis skyriau sportui. Per vieną visokio plauko sportininkų baliuką mane užspeitė pažįstamas ir pareiškė, kad jau laikas man gimdyt vieną kartą (buvo kovas), kad į gimtadienio šventę rugpjūtį privalau atvykti nėščia. Nepamenu, ar ant ko nors kada nors taip siutau. Galvojau: “Durniau tu nelaimingas, aš nevaisinga, NEVAISINGA, idiote! UŽSIČIAUPK!”.
Kadangi jau buvau įsitikinusi, kad esmi nevaisinga, tai nutariau vieną kartą gražų balandį su drauge išgert po pusę butelio degtinės – apskritai išvis negeriu, nes neapsvaigstu. Tai gėriau ir po kiekvienos taurelės atlikinėjau tam tikrus sportinius pratimus, žiūrėdama, ar apgirsiu, bet vis nesisekė.
O paskui vieną kartą su ta drauge susipykau, susipykau kartu ir su savo vyru, ir vos pro balkoną neiššokau – net pati nustebau dėl tokių savižudiškų intencijų – jau penkiolika metų manęs tokios mintys nelankė...
Vieną dieną pagalvojau – reikia vieną kartą sudalyvauti varžybose. Juk tiek metų treniruotasi, o vis maniau, kad moterims tai netinkamas užsiėmimas. Todėl puoliau treniruotis iš peties. Mane daužė į pilvą iš visos sveikatos, dariau tuntus atsilenkimų, o vieną kartą užvežė į krūtis. Ir jas suskaudo. Apstulbau. Iš esmės esu nejautri skausmui.
Parėjusi namo, nusprendžiau – ot ant bajerio dar vieną kartą nėštumo testuką pasidarysiu. Ko tas krūtis taip skauda, chi chi. Kol nusiprausiau duše, ant klozeto dangčio padėtame testuke išryškėjo dvi labai aiškios juostelės.
Dieve mano... Aš ir gėriau... Ir pilvą daužė... Ir t. t. ir t. t. ... Nebuvo labai jauku – vieną kartą imi ir galų gale pastoji, o elgiesi pastojus kaip asocialė kokia...
Pas gydytoją paaiškėjo, kad esu nėščia jau šešios savaitės.
Pastojau tam pažįstamam pribūrus, matyt. Beje, vėliau jis likus dienai iki tyrimo echoskopu atspėjo mano vaikiuko lytį. O paskui aš jam pribūriau dukrytę, kurios jis irgi labai ilgai laukė. Būna gyvenime sutapimų – vieną kartą ir ne vieną.
O nėštumo hormonai pasireiškė dar vieną kartą, tik jau žinant, kad nėščia, ne taip, kaip anuo balkoniniu atveju – susipykau su tėčiu telefonu, būdama prekybos centre “Europa” – ir vieną ir tikiuosi paskutinį kartą savo gyvenime blioviau kaip nežinau kas – permerkiau kiaurai visą striukę – nejuokauju – nes neturėjau nosinės, tai valiausi rankovės galais, paskui aukščiau, paskui skvernais, baidžiau klientus, berods, balionų ir telefonų pardavėjams, o gal ten buvo aukso dirbiniai, teko išsikviesti vyrą iš darbo – ir net iškvietus niekaip negalėjau liautis bliauti, galvoju, reikėjo matuoti ašarų kiekį. Gal būčiau kokį kibiriuką priverkus per vieną kartą.
Šiaip nėštumas buvo super – šiek tiek pykindavo, bet malšindavau pykinimą irisiukais. Apsivėmiau tik vieną kartą – laimei, namie, nes be jokio išankstinio pykinimo ar signalo. Tai pusę kambario apvariau.
Po ketvirto mėnesio į treniruotes nebevaikščiojau, bet negi galiu nesportuoti? Tai ir maratonus eidavau – po dvidešimt kilometrų sparčiu žingsniu, ir varžybų laksčiau pažiūrėt, ir treniruočių – vaikas augo klausydamasis kovinių šūksnių.
Vaikas pradėjo sportuoti irgi anksti. Judesiukus vieną kartą pajutau liepos vienuoliktąją, važiuodama automobiliu iš Palangos į Kretingą. Tada jie buvo silpnučiai.
O vėliau... Kai jau žinojau, kad ten – mažylė... Vieną kartą labai aiškiai sužinojau, kur yra mano kepenys (iki tol nesidomėjau taip smulkiai anatomija). Ir paskui mažoji man vis primindavo – taikliais spyriais – nebūtų dviejų karatistų dukrytė. Taip ir pamenu – spyris į kairę nuo kepenų, nestiprus, spyris į dešinę nuo kepenų – nestiprus. Na ir taikliai taikliai, atsivėdėjus – trinkt. Mama – krūpt. Vaikui – atrakcionas.
Per pusvalandį priskaičiuodavau ne penkis ir ne dešimt judesių. Kartą rimtai sugalvojau paskaičiuot – gavosi trys šimtai. Ir nemiegodavo ji beveik – juk reik sportuoti.
O aš jai besportuojant auginausi pilvą. Kad būtų daug vietos sportams. Apimtis – metras. Metras dešimt. Metras dvidešimt. Kadangi sportininkė, nenešiojau jokių diržų – raumenys taip laikė, kad pilvas lipo ant nosies, užuot sviręs žemyn. Ir vaikščiojau pasistrykčiodama, savo gydytoją juokindama.
Nes devintą mėnesį jau turėjau savo gydytoją gimdymui. Antakalnio klinikose. Labai jau norėjau į savo gimdymą ateiti pėsčia – tik per gatvę. O jas remontavo. Tai aš vis prašiau mažylės, kad neateitų per anksti, kol klinikų po remonto neatidarė. O mažylei pas mane sportuot patiko ir niekur eiti ji nesiruošė. Todėl priėjom iki to, kad tiesiog sutarėm gimdymo datą – gruodžio 17–ą. Per terminą. Reikia gi vieną kartą pagimdyti.
Gydytoja perspėjo, kad greičiausiai bus cezaris (o aš baisiai baisiai baisiai nenorėjau), nes mažylė neįsistatė, per echoskopą pažiūrėjusi pasakė, kad turbūt sveria penkis kilogramus, manė, kad man gal diabetas – pasirodo, tyrimas, kurį dariau diabetui nustatyti, nieko nerodo (MAMYTĖS – PASIDARYKIT GLIUKOZĖS TOLERAVIMO TESTĄ NĖŠTUMO METU – PASKUI BUS DAUG RAMIAU), o ir trumparegystė mano didelė – bet aš prašiau, kad darom natūraliai – bent iš pradžių. O gal pagimdysiu... Labai norėjau pati.
Beje – apie epidūrą. Klausė, ar norėsiu, o aš sakiau, kad pirma, manęs neveikia ne tik alkoholis, bet ir narkozė, o antra – aš prakvėpuosiu sąrėmius, juk aš karatistė. Iki šiol pamenu, kaip kreivai gydytoja į mane žiūrėjo (galvojo – ar baigsis tų moterų naivūs įsitikinimai vieną kartą? apsispręstų epidūrui iš anksto, paskui ramiau būtų).
Tai va, kadangi žinojau, kad gimdau gruodžio septynioliktą, ir niekur neišsisuksiu, tokio didelio jaudulio išvakarėse, kaip kad būtų tikriausiai buvę, laukiant natūralios pradžios, nebuvo. Tik norėjau bent vieną kartą pajust sąrėmius, vis vyliausi, kad gal prasidės dar nepradėjus skatinti (turėjo praplėšti ryte kažkokius dangalus, kad paskatintų gimdymą). Grėsė cezaris, tai jau iš vakaro nieko nevalgiau, tik atsigėriau. Apie antrą valandą nakties ėjau į tualetą, jaučiau kažkokį maudimą, maniau, kad iš nervų vidurius suka. Užmigau. Buvom sutarę, kad ateisiu aštuntą, tai šeštą atsikėliau susitvarkyti, pasidaryti klizmos – buvo toks kvailas jausmas, kad kelnaitės šlapios, lyg vandenys bėgtų, bet jau žinojau – niekai visa tai, nebus pas mane natūralaus gimdymo. Vis tą pilvą pamausdavo, kaip ir naktį – baigsis tas nervinis tąsymas vieną kartą ar ne?
Ateiti į gimdymo namus nepavyko. Nes buvo košmariškai slidu. Tai važiavom mašina, pasistatėm, su dideliausiu pilvu nuslidinėjau iki įėjimo, ir paaiškėjo, kad įėjimas, kai atvyksti gimdyti, ten, kur mes mašiną pasistatėm, teko čiuožti atgal.
Gydytoja praplėšė tuos dangalus, paaiškėjo, kad pas mane išties sąrėmiai nuo antros nakties ir išties vandenys pradėję lašėt, pažiūrėjo kūdikio toniukus ir dar porai valandų išleido į namus, kol veiksmas pradės normaliai vykti. Smagu buvo. Dar SM gruodinukes pasiskaičiau, bet jau nebesakiau, kad esu namie – parėjusi iš gimdymo. Pasnaudžiau...
Atvykom dar vieną kartą. Persirengiau, nuėjom su vyru pas gydytoją, nuvedė į gimdyklą. Vis dar vyko remontas, tai vaizdelis buvo toks pikantiškai ubagiškas. Ypač didelį įspūdį paliko gimdymo “stalas” ar tai “lova”. Visų pirma, kad labai aukšta, visų antra, kad labai siaura, visų trečia – kad sudėta iš trijų nedidelių kvadratinių čiužinukų ant metalinio rėmo. Nieko sau, jei suimtų normaliai sąrėmiai ir imtum pavyzdžiui blaškytis, tai kai vožtumeis iš didelio aukščio – čia gal tokie skatinamieji, kad greičiau pagimdytum?
O visų trečia man sukėlė didžiausią skausmą visame gimdyme. Nieko bjauresnio nebuvo per visą laiką. Nutarėm bandyt gimdyt normaliai, kadangi jau gimdymas prasidėjęs – gydytoja tikėjosi, kad gal dar vaikas įsistatys, o gal ir nesitikėjo, gal tik mane taip guodė. Paguldė ant tos lovos, prijungė sąrėmių matavimo ir širdelės toniukų skaičiavimo aparatą, ir čia ir prasidėjo siaubai. Išėjo visi, tiek gydytoja, tiek akušerė. Aš guliu. Sąrėmiauju. Dešimta valanda ryto, tai vadinas, sąrėmiai jau aštuonias valandas. Kęst galima. Nuo mano svorio čiužinukai išsilaksto. Ir metalinis rėmas klaikiai įsikerta man į šlaunį. Pajudėt negaliu – prijungtas aparatas. Niekas neateina. Tai buvo TOKS skausmas – neapsakomas žodžiais... Bandau kažkaip sustumt čiužinukus – nė velnia...
Vos atėjus akušerei, pasiprašau atsigult ant kito šono – kažkodėl gėda sakyt, kad man ta koja į rėmus įsikirtus, ir su vyru susitvarkom taip, kad čiužinukai gulėtų vietoj. Uff, KOKS palengvėjimas.
Vis dar viliuosi gimdyt natūraliai. Bet vieną kartą atėjusi gydytoja nuleidžia vandenis. O jie – žali. O man namie atrodė tokie skaidrūs, kai varvėjo. Kai po kurio laiko atėjusi sako, kad darysim cezarį, man jau nė galvoj ginčytis. ŽALI vandenys. Ji dar sako argumentus – vaikas neįsistatęs, didelė trumparegystė, bla bla – o aš jau tik pritarinėju, kad darom darom... Tik dėl vieno ginčijuosi – siūlo vietinę narkozę, o aš klaikiai bijau, kad nesuveiks – juk niekad man jokios narkozės neveikia, pavyzdžiui, pas dantistę... Pasako, kad tuo klausimu tarčiausi su anesteziologe.
Vyras stovi, laiko mane už rankos, kai skausmukai užeina, ir, įėjus akušerei, vieną kartą ima ir klausia:
– O kokie ten skaičiukai aparate?
Ta sako:
– Čia sąrėmių stiprumas. Dabar va 60 rodo, tai čia dar nieko. Būna ir 80–90, – aukščiausia, kaip supratau, 100.
Nu ką, sportininkė aš vieną kartą ar ne? Kokie čia 60, jei būna daugiau?! Kitas sąrėmis – 70, dar kitas – 80, dar kitas – 90...
Įėjus akušerei, džiugiai sakau:
– O pas mane jau 90 sąrėmiai.
Atsiliepia:
– Na, tai galit jau savim didžiuotis.
Aš:
– Tai ir didžiuojuos, o ką daugiau čia veikt J
Ką daugiau veikt – ką daugiau veikt. Vis graudžiai aimanuot vyrui, kad BIJAU vietinės narkozės, kad žūtbūtinai prašysiu bendros. Tiek ir atsimenu save – bėga valandos, o aš tai:
– Duok letenėlę, sąrėmis, – tada švelniai (rimtai švelniai) palaikau jį už rankos, prakvėpuoju, tai:
– Noriu bendros narkozės, sakysiu, kad noriu bendros...
Įdomu tai, kad visai negalvojau apie būtybę, tūnančią manyje. Viską dariau, kad jai būtų lengviau – nepanikavau, kvėpavau giliai ir t. t., bet nebendravau su ja. Įtariu, pasąmonė perspėjo, kad jei pradėsiu bendraut – pradėsiu panikuot, kad jau galybę laiko ji be vandenukų, kad dūsta, kad vandenys žali... Tai taip ir buvom kas sau – ji viduje, neaišku su kokiom mintim, kartais vis bilsteldama man į pilvą, aš sau – jau rašiau su kokiom mintim.
Užeina anesteziologė. Aš:
– Darom bendrą narkozę, bijau, kad vietinė nesuveiks.
Ji:
– Jums kūdikio sveikata svarbi?
Aš:
– Taip.
Ji:
– Darom spinalinę.
Aš:
– Gerai.
Ji:
– Jūs nebijokit, mes dar nė vienos GYVOS gimdyvės neoperavom.
Ištisos valandos pralekia kaip pusvalandis. Pusę keturių ateina ruošti operacijai. Klausia:
– Gal norite į tualetą?
Aš:
– Ne.
Dar kažkur liaudis išeina, o aš tuo tarpu mąstau – jau kaip įkyrėjo tie sąrėmiai ir tas gulėjimas ant šono su tuo aparatu – reik sakyt, kad noriu į tą tuliką, bent trumpam dar nuo lovos nulipsiu (pasąmonėj mintis: “nueisiu į tuliką, ir pabėgsiu pro trečio aukšto langą, kam man ta operacija, bijauuuu, narkozė nesuveiiiiikssss”).
Grįžta sesutė. Aš:
– Žinot, pagalvojau, kad vistik noriu į tualetą, – ir kad džiaugiuosi, – dar sekundė atokvėpio, dar nulipsiu, dar nueisiu.
Aha, taip taip. Įdėjo kateterį.
Ir viskas pasidarė greitai, vyrui nurodė nešt mano daiktus prie palatų, mane ant neštuvų, ir išvažiavom. Iškart sąrėmiai ėmė labiau nervint, kiekvieną slenkstuką jaučiau, kiekvieną nelygumą, bet vis tiek dar spėjau pasiklausyt sesučių pokalbio, kad durnai nudažė naujus koridorius, ir mintyse pritariau, norėjau dar ir garsiai pritart – tikrai durnai, grindys raudonos, sienos odos spalvos – kaip kokios žaizdos koridoriai...
Operacinė naujutėlė, kad švyti – pasodino daryt spinalinės. Liepia susilenkt, o pilvas – primenu – metras dvidešimt aplinkui, tai kaip tą padaryt?! Manė, kad iš baimės nesilenkiu. Pats dūris – visiškai nieko baisaus. Bakst, ir viskas. Ale paskui – sako, gulkit, o aš drebu – nesuveiks, nesuveiks... Sako – suveiks suveiks, gulkit. Atsiguliau, deda užuolaidėlę, tepa pilvą dezinfektantais. Aš:
– Aš gi dar kojas jaučiu, pilvą.
Sako kažkuri, gal gydytoja, gal anesteziologė:
– Tai aišku, kad jaučiat, – ir taip klastingai, – o sąrėmius jaučiat?
Aš (susimąsčiusi, o tiksliai – gi kažko trūksta):
– Nu kad ne...
– Tai va, neveiktų – gi jaustumėt.
Tada po truputuką pradėjau tikėt, kad suveiks jau ta narkozė. Uždėjo aparatą spaudimui matuoti, Kada pradėjo operaciją – tai ir nežinau. Tik žinau, kad kažkurioj vietoj pradėjau kalatotis kaip koks Kalašnikovo automatas. Anesteziologė klausia:
– Kaip jaučiatės? Kaip jaučiatės?
O aš mąstau – ale tai velnias, kaip aš jas visas išnervinau su savo baimėm, norėjau pasakyt – jūs nesirūpinkit, aš nebebijau, viskas tvarkoj, bet man regis, tik atsakiau, kad šauniai jaučiuosi.
Bandau nuslopint drebulį, nepavyksta, bet buvau SM skaičius, kad taip būna, tai kai gydytoja sako – jūs drebėkit, vis tiek nenuslopinsit, tai ir kalatojuos. Tik galvoju – ale kaip chirurgės padėjėjai turbūt nepatogu, mano ranką ji prispaudusi operuoja, o ta ranka tirta, svarstau – gal reik būt mandagiai ir pasakyt, kad aš tą ranką galiu ir patraukt, juk nepatogu. Man rodos, nepasakiau to... Taip ir liko mintimi...
Tuo tarpu į pasaulį atėjo mano mažytė – tyliai tyliai, – tik pamačiau, kaip paskubom nunešė – visą rudai raudoną, – mažą žmogutį. Į kitą kambarėlį. Ir suvirko ji po kurio laiko, nematoma, vieną kartą ir visiem laikam apsigyvendama mano širdyje. O paskui nutilo, nurimo, užmigo. Nupraustą, aprengtą atnešė pas mane, davė pabučiuot į mažą skruostuką, pastebėjau ilgas blakstienas ir riestą nosiuką, ir išnešė...
Pamenu, kaip anesteziologė sakė chirurgei, kad nebegali nuo mano drebėjimo išmatuot spaudimo, o paskui pamenu, kaip mane kelia į lovą palatoje – padedant vyrui. Įsivaizduokit sau, tik po kelių mėnesių nuo gimdymo suvokiau, kad arba buvau netekusi sąmonės, arba mane pamigdė operacijos pabaigai.
Mažylė mano buvo kūdikių kambary, pasimačiusi su tėte vienai minutei – irgi pro šalį pranešė. Ir vis dar neturėjau jėgų apie ją galvoti – nesitraukė gimda, leido vaistus, kurie kėlė temperatūrą iki keturiasdešimt, vis dar drebėjau, susitempus kaldras nuo visų laisvų lovų...
Aštuntą vakaro atnešė kūdikėlius maitinti. Du. O mes palatoj buvom trise. Sako sesutė:
– Na, kieno čia vaikeliai?
O aš svarstau – gali gi būt ir ne mano, juk mes trise, bet vis tiek pasakiau:
– Iš nosytės sprendžiu, kad ta manoji.
Pasirodo, taip ir buvo.
Ir pasirodo, kad maitinti negalėsiu – temperatūra buvo per aukšta penkiomis padalomis, ir maitinti neleido. Pasiprašiau, kad leistų bent paglostyti. Tėtis paėmė ant rankų, o aš, mažyle, glosčiau tau veiduką ir verkiau verkiau...
Mylim tave, mažyle, aš ir tėtis.
Sveikinam – šiandien tau jau vieneri. Bet akimirkos, kai tu vieną kartą atėjai pas mus, amžiams liks mano atminty.
Vieną kartą aš tau papasakosiu šią istoriją, ir gal vieną kartą ji įkvėps ir tave tapti mama.

Žmogaus protas viską atrakina trim raktais – skaitmeniu, raide, nata. Žinoti, mąstyti, svajoti. Tai apima viską. V.Hugo

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis