tada dar pati nesupratau kas esu, dar nesuvokiau kad esu mažytis žmogutis. Tik staiga mane išgąsdina bumsėjimas. 
Praeina kiek laiko, ir vėl bum. Po kiek laiko vėl bum. Ir su kiekvienu "bumsiuku" kyla mano krūtinytė. Tas garsas labai panašus į mano mamytės širdutę. Ach taip, čia gi mano širdutė plaka. Mamyte, ar girdi? 
Mamyte, ar jauti? Aš esu visai šalia. Bet nėra jokio atsako, nėra rankos ant pilvelio ir kalbinimo... 
Praeina dar šiek tiek laiko. Jaučiu kaip keičiasi mano kūnelis, kaip pamažu vystosi mano rankytės, kojytės... Pamažu galiu jau jas judinti, pažaisti, įspirti.
Bet mamytė manęs nejaučia. Mamyt, uždėk rankytę ant pilvelio, juk esu po tavo širdele, taip noriu greičiau susitikti! Praeina dar savaitėlė, man jau neramu kad mamytė su manimi nebendrauja, bet įdomus jausmas.... kažkas vyksta... ir kartu labai jaudina.... Kai įsiklausau girdžiu kaip mano mamytei sako, pažiūrėkit, koks jau didelis žmogutis, čia rankytės, čia kojytės... taip taip mamyt, aš čia, pažiūrėk į mane! šaukiu visa gerkle "labas" ar m atai kaip tau mojuoju rankyte? ir kaip įmanydama nardau pilvelyje
, kad tik atkreipčiau dėmesį, kad tik mamytė manęs nepamirštų. 
Vakare girdžiu kaip tėveliui sako. ir visgi mes turėsime vaikelį. Ach tai štai kodėl taip ilgai nesulaukiau tavo dėmesio. Vadinasi tu nežinojai kad tavyje gyvenu aš, mažytė nuostabi mergytė. Praėjus dar kiek laiko mano broliukas prideda ausytę prie pilvelio ir sako mama, girdžiu mergaitišką balsą.
O mama ramina, sako gal bus brolis, dar nežinia. O taip norėčiau šaukti visa gerkle, mamyte, ne broliukas, o taip visų laukiama sesutė. Pakentėkit dar truputį ir greitai sveikinsiuosi su jumis.Bėga laikas, aš augu ir stiprėju, kiekvieną mano judesiu džiaugiasi ne tik mamytė, bet ir tėvelis, ir broliukai. Ir vis nenumaldomai artėja susitikimo diena. Nors mamytė ir nerimauja kad aš vis dar esu jos pilvelyje, girdžiu kaip glosto pilvelį ir kalbina paskubėti.
Rėkiu visa gerkle, mamyt labai noriu jus pamatyti, noriu kad mane apkabintumėt, glostytumėt, bučiuotumėt... bet... 
Ir štai išaušta ta diena.... ta didžioji diena... Mamytė džiaugiasi kad pagaliau mudvi susitiksim, kad po metų tokiu laiku švęsim gimtadienį... Vyksta permainos, per kūną bėgioja šiurpuliukai ir jaučiu kaip iš mano namelio dingo visas vandenėlis.
Jau pradedu panikuoti nes nežinau kas vyksta... dar neteko tokių išgyvenimų patirti. Bet guodžiuosi viena mintim, greitai būsiu kartu su savo tėveliais... Girdžiu kaip mamytė pūškuoja... tėvelis sako pakentėk dar truputėlį... nepažystamas sako dar pasistenkim... O aš nebegaliu būti tamsoje... nežinioje.... baimėje.... negalėdama pajudėti.... noriu greičiau gimti... ir ryški šviesa spindi, paima mane ant rankų ir sako DUKRYTĖ. Deda mane mamytei ant krūtinės. Matau kaip ji verkia, kaip verkia tėtis apsikabinęs. Taip noriu juos abu apkabinti ir nuraminti Aš pasakoju kaip man buvo sunku, kaip išsigandau kai pradėjau tolti nuo širdelės plakimo, kad nebegirdėjau tuksenimo ir begalo išsigandau, kaip negalėjau pajudėti... Mane mamytė ramina, nes galvoja kad aš verkiu. 
Bet mamyte, aš juk pasakoju tau ką man teko patirti, išgyventi. 
Man taip gera ant tavo krūtinės, girdžiu tą ausiai malonų širdutės plakimą, jis mane taip ramina.... Girdžiu kaip tėtis skambina broliukams, močiutėms, seneliams, dėdžiams, tetoms.... juk šventė, visiems nori pasigirti kad pagaliau susitiko su manimi, su svajota, be galo laukta ir mylima sesute
