Nesutariame su aštuonmečiu

#1
Mūsų sūnui greit devyneri.Turiu itarimų,kad hiperaktyvus.Mes nuolat pykstamės.Labiausiai nesutariu su juo aš.Tėvas labiau susitaria ir turi šiek tiek daugiau kantrybės aiškintis.Mano aiškinimai dažniausiai baigiasi mano rėkimu.Jis niekada nedarys tai ko prašau iš pirmo karto.Visada randa kvailų pasiteisinimų.Va kad ir į tai ,paprašiau,kad išsivalytų dantis jis man pasakė,kad šiandien ne sekmdienis ir ,kad dantis valosi jis tik ,kai maudosi.Nors apie dantų valyma ne tik aš aiškinau,bet ir mokykloje dalino tokius lipdukus kuriuos reikėjo nutrinti po kiekvieno dantukų valymo.
Paprašiau ,kad padėtų namų ruošoje,nes turim dar mažą broliuką,kuriam nėra nė metukų ir man reikia pagalbos,tai sūnus tokia veido išraišką nutaiso,kad nuskriaustas atrodo siaubingai.O prašau nesudėtingos pagalbos tik išnešti šiukšles ir kartais išplauti grindis.jis tą patį darbą vienąkart atliks be pykčių,o kitą kart namuose toks karas ,kad baisu jog kaimynai policijos neiškviestu.Aš manau,kad sūnus turėtų turėti pareigų namuose,o ne tik ištisus sėdėjimus prie kompo ar dukimus lauke.
brolio atsiradimas šeimoje tikrai neturėjo reikšmės mūsų santykiams ,nes nesutriame jau labai seniai.
Kai pritrūksta kantrybės paimu diržą,po to pati gailiuosi ir verkiu,kad taip nutiko.Užregistravau pas Socialini pedagogą (beje pas toki pat jis lankosi mokykloje ,nes atsikalbinėja,neklauso mokytojos) tačiau reikės laukti ,nes didelės eilės.Nebežinau ką daryti verysad.gif verysad.gif verysad.gif cray.gif
Atsakyti
#2
aš tai sakyčiau,kad čia jau prasideda tas taipvadinamas slaptas paauglystės periodas,nieko baisaus,tiesiog auga smile.gif
Atsakyti
#3
QUOTE(alfija @ 2006 03 27, 13:40)
aš tai sakyčiau,kad čia jau prasideda tas taipvadinamas slaptas paauglystės periodas,nieko baisaus,tiesiog auga smile.gif

Norėčiau tuo tikėti,bet man atrodo ,kad tai kur kas giliau,nes tai tesiasi jau labai seniai.Galima sakyti problemų jau buvo darželyje.Ten pliekdavosi su vaikais ir kas nekas dažniausiai kaltas budavo manasis verysad.gif Mokykloje tas pats.Viena paguoda ,kad mokslai sekasi gerai,labiausiai matematika.
Atsakyti
#4
QUOTE(@GITANA @ 2006 03 27, 13:49)
Norėčiau tuo tikėti,bet man atrodo ,kad tai kur kas giliau,nes tai tesiasi jau labai seniai.Galima sakyti problemų jau buvo darželyje.Ten pliekdavosi su vaikais ir kas nekas dažniausiai kaltas budavo manasis verysad.gif Mokykloje tas pats.Viena paguoda ,kad mokslai sekasi gerai,labiausiai matematika.



O aš manau, kad vaikas gimdamas jau "atsineša" savo charakterį, temperamentą. Mano vyresnis sūnus ir būdamas kūdikis buvo ramus, vėliau tapo nuoširdus, bendraujantis ir svarbiausiai "sukalbamas". Tačiau mažasis jau gimdymo namuose visus "ant ausų statydavo" doh.gif Kūdykystėje - tiesiog verkimas dieną ir naktį, vėliau vadinami "ožiukai" (kuriuos aš niekada nepriimdavau tiesiogiai), o dabar, nors mokykloje ir "svetimoje" aplinkoje jis ramus ir tiesiog geras, bet namuose labai sunku su juo susitarti. doh.gif Stengiausi ir geruoju, ir kitaip. Blogiausiai, kad kadangi niekada negaliu "pakelti rankos" ar diržo jo atžvilgiu, tai - rėkiu. Nekenčiu savęs rėkiančios schmoll.gif Be to, laikui bėgant, jo ausytės užsiblokavo nuo mano rėkimo ir tiesiog jo negirdi. O juk taip norisi surasti bendrą kalbą su mažuoju g.gif

Tiesa, tėčiui sekasi kur kas geriau su juo susitarti... Labiau gerbia? O tada kaip gi reikia pelnyti vaiko pagarbą? Bet juk vaikai augo toje pačioje šeimoje, su tais pačiais tėvais, tomis pačiomis šeimos tradicijomis ir auklėjimo metodais... tai kodėl jie tokie skirtingi? Todėl ir pagalvojau, kad žmonės jau gimsta "užprogramuoti", savitų bruožų... g.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo CLEO: 27 kovo 2006 - 13:24
#5
QUOTE(@GITANA @ 2006 03 27, 13:49)
Norėčiau tuo tikėti,bet man atrodo ,kad tai kur kas giliau,nes tai tesiasi jau labai seniai.Galima sakyti problemų jau buvo darželyje.Ten pliekdavosi su vaikais ir kas nekas dažniausiai kaltas budavo manasis verysad.gif Mokykloje tas pats.Viena paguoda ,kad mokslai sekasi gerai,labiausiai matematika.

reiškia viskas yra visai gerai,jei mokslai sekasi,adaptuotos programos niekas nesiūlo,matomai nieko to baisaus ir nėra 4u.gif ,bet aišku pasitikrinkit,gal geriau su psichologu pasikonsultuokit,bet tikrai nematyčiau rimtų problemų ,visgi pasilikčiau prie tos slaptosios paauglystės ,kuri beje neretai pasirodo apie 6-9 metus smile.gif
Atsakyti
#6
QUOTE(CLEO @ 2006 03 27, 14:18)
Nekenčiu savęs rėkiančios  schmoll.gif Be to, laikui bėgant, jo ausytės užsiblokavo nuo mano rėkimo ir tiesiog jo negirdi. O juk taip norisi surasti bendrą kalbą su mažuoju  g.gif

Aš irgi baisiuosi savimi po konflikto.Kai pasižiūriu i kitas šeimas kurios gražiai bendrauja ,net pavydas ima.O mes jei išeiname pasivaikščioti i miesta visa šeima,tai būna nervų tampymas.Eis ne šaligatviu,bet per žolytę,būtinai turės ilipti purvynėn.Jei nueisim į turgų ,ten jo atžvilgiu žmonės nežiūri kur eina,brausis per galvas.Nueiti į svečius taip pat jau nebenoriu,nes žinau bus gėda,nes prisidirbs kokių nesamonių.Kai pas mus ateina ,kas nors ,tai manasis pradeda reikalauti dėmesio lisdamas su visokiai klausimais ar prašymais to ko paprastai neleidžiame.Jaučiuosi taip nejaukiai atrodo,kad mes neauklėtume savo vaiko. verysad.gif
Atsakyti
#7
QUOTE(@GITANA @ 2006 03 27, 14:31)
Aš irgi baisiuosi savimi po konflikto.Kai pasižiūriu i kitas šeimas kurios gražiai bendrauja ,net pavydas ima.O mes jei išeiname pasivaikščioti i miesta visa šeima,tai būna nervų tampymas.Eis ne šaligatviu,bet per žolytę,būtinai turės ilipti purvynėn.Jei nueisim į turgų ,ten jo atžvilgiu žmonės nežiūri kur eina,brausis per galvas.Nueiti į svečius taip pat jau nebenoriu,nes žinau bus gėda,nes prisidirbs kokių nesamonių.Kai pas mus ateina ,kas nors ,tai manasis pradeda reikalauti dėmesio lisdamas su visokiai klausimais ar prašymais to ko paprastai neleidžiame.Jaučiuosi taip nejaukiai atrodo,kad mes neauklėtume savo vaiko. verysad.gif

taip,suprantu,pati tikriausia paauglystė,su visom jos pasekmėm,nieko,viskas bus gerai,tikrai.
Atsakyti
#8
QUOTE(@GITANA @ 2006 03 27, 14:31)
Aš irgi baisiuosi savimi po konflikto.Kai pasižiūriu i kitas šeimas kurios gražiai bendrauja ,net pavydas ima.O mes jei išeiname pasivaikščioti i miesta visa šeima,tai būna nervų tampymas.Eis ne šaligatviu,bet per žolytę,būtinai turės ilipti purvynėn.Jei nueisim į turgų ,ten jo atžvilgiu žmonės nežiūri kur eina,brausis per galvas.Nueiti į svečius taip pat jau nebenoriu,nes žinau bus gėda,nes prisidirbs kokių nesamonių.Kai pas mus ateina ,kas nors ,tai manasis pradeda reikalauti dėmesio lisdamas su visokiai klausimais ar prašymais to ko paprastai neleidžiame.Jaučiuosi taip nejaukiai atrodo,kad mes neauklėtume savo vaiko. verysad.gif


Na, bet bent jau tavo vaikas pastovus mirksiukas.gif O mano visur geras, net labai, tik ne namie ir tik ne su manimi doh.gif Svečiuose kaip tik juo stebisi, sako ko tu meluoji, juk auksinis vaikas blink.gif Net nedrasus, kažkos uždaras pasidaro... Mokykloje taip pat didelių problemų nėra, na būna kad su vaikais koridoriais palakto... bet tik liekame vieni... negalime niekaip susitarti g.gif
Atsakyti
#9
CLEO, man rodos, kad tu be reikalo nerimauji. Mano sunus elgiasi taip pat - darze ir kitur geras vaikas, o man grizus - prasidedavo neramus, oziuotas periodas. Tai liudijo didziuli vaiko rysi su manim, ir tai, kad jis budavo pasiilges ir nemokedavo isreiksti savo emociju. Pati tai nujauciau, psichologe konsultuodama patvirtino. Teko skirti demesio tik jam, po truputi problema atsitrauke. Bet ir toliau vyrutis mielai listu atgal i mamos pilva ir is ten vadovautu pasauliui.


GITANA, o tu nustok ant jo rekti/udyti. Paprasciausiai nustok. As leidziu saviskiui lipti i visas balas, kokias tik randa (na, mazas jis, bet elgesio daigai - panasus). stengiuosi nemoralizuoti, o pageidavimus issakyti aiskiai, ir nurodyti pasekme (nu, aisku, ne visada sekmingai).


Stengiuosi taikyti pasekmiu metoda. Bet esme - paciai neisitraukti ir neatstumti vaiko. Anadiena jam kilo isterija prie varskeciu lekstes. Kai nenusiramino, juos suvalge tetis. Tada vyriuka, isisriubavusi, kad nebeliko varskeciu, apkabinau, raminau, ir teko valgyti jogurta.
Atsakyti
#10
QUOTE(prabegom @ 2006 03 27, 15:09)
CLEO, man rodos, kad tu be reikalo nerimauji. Mano sunus elgiasi taip pat - darze ir kitur geras vaikas, o man grizus - prasidedavo neramus, oziuotas periodas. Tai liudijo didziuli vaiko rysi su manim, ir tai, kad jis budavo pasiilges ir nemokedavo isreiksti savo emociju. Pati tai nujauciau, psichologe konsultuodama patvirtino. Teko skirti demesio tik jam, po truputi problema atsitrauke. Bet ir toliau vyrutis mielai listu atgal i mamos pilva ir is ten vadovautu pasauliui.
GITANA, o tu nustok ant jo rekti/udyti. Paprasciausiai nustok. As leidziu saviskiui lipti i visas balas, kokias tik randa (na, mazas jis, bet elgesio daigai - panasus). stengiuosi nemoralizuoti, o pageidavimus issakyti aiskiai, ir nurodyti pasekme (nu, aisku, ne visada sekmingai).
Stengiuosi taikyti pasekmiu metoda. Bet esme - paciai neisitraukti ir neatstumti vaiko. Anadiena jam kilo isterija prie varskeciu lekstes. Kai nenusiramino, juos suvalge tetis. Tada vyriuka, isisriubavusi, kad nebeliko varskeciu, apkabinau, raminau, ir teko valgyti jogurta.

jeigu būtumėt palikus be vakarienės ir nepaguostą,jis tikrai būtų susipažinęs su pasėkmėm,o dabar jis tik dar labiau sužinojo,kad ašaros visagalės.
Atsakyti
#11
O kad kas sugalvotų tokį receptą,kaip užauginti gerus vaikus.Atrodo patys ne kokie amoralūs ar asocialūs esame,bet kartais tų degradavusių tėvų vaikai būna geresni už tuos ,kurie atrodo ir dėmesio gauna ir šilumos.
Atsakyti
#12
QUOTE(alfija @ 2006 03 27, 14:21)
jeigu būtumėt palikus be vakarienės ir nepaguostą,jis tikrai būtų susipažinęs su pasėkmėm,o dabar jis tik dar labiau sužinojo,kad ašaros visagalės.


Nesutinku. Pasekme jam buvo ta, kad jis negavo varskeciu. O tai, kad jis rimstant isterijai buvo pasodintas ant mamos keliu, apkabintas ir jam pasiulytas jogurtas (nors reikalavo varskeciu), kad neliktu alkanas, buvo jo neatstumimas. Pasekmiu logika, yra ne atstumti vaika ir ji pazemint (va, koks tu netikes, del rekimo likai be vakarienes). Is tiesu, as nedariau to samoningai, bet stengiuosi, kad vaikas niekada neliktu atstumtas, kad ir kaip nevykusiai pasielgtu. Jei man nutruksta nervai, kvieciu teti i pagalba - kad vaikas neliktu vienas pries rekianti suaugusiji.
Papildyta:
QUOTE(@GITANA @ 2006 03 27, 14:39)
O kad kas sugalvotų tokį receptą,kaip užauginti gerus vaikus.Atrodo patys ne kokie amoralūs ar asocialūs esame,bet kartais tų degradavusių tėvų vaikai būna geresni už tuos ,kurie atrodo ir dėmesio gauna ir šilumos.


Manau, kad darai dvi klaidas: pirma, tikrai degradu vaikai nauzauga geresni, jei ju nesusildo suauge (mociutes, aukletojos ar koks atsitiktinis asmuo). Jei jau jie atsilaike pries gniuzdancia aplinka, vadinasi, turejo uzuoveja. O musu - neamoraliuju ir neasocialiuju vaikai nueina sunkeliais butent todel, kad negauna to "kokybisko" demesio ar silumos.
As nezinau universalaus recepto del demesio, bet zinau, kad nes prisedus salia zaidziancio mazojo dar nereiskia, kad as jam skiriu demesi (pvz, sukasi galvoj kokie darbiniai reikalai ar kokie dar laukiantys).
Atsakyti