QUOTE(Dite @ 2013 04 11, 21:05)
Jeigu mokykloje yra tiek spec. poreikių vaikų, kad vienas specialistas, dirbdamas ne pilnu etatu, nespėja, kodėl specialistas negauna viso etato? Etatų skaičius, manau, skiriamas pagal spec. poreikių vaikų skaičių mokykloje, ne pagal ministerijos norą ar nenorą

Klasės mokytojas gali dirbti viršvalandžius beveik kasdien su grupe vaikų (darbas po pamokų, neskaičiuojant, kad jo darbo valandos baigėsi, pagal etatą nepriklauso, tiesiog mokytojas jaučia pareigą išmokyti vaikus), o specialistas negali, nes nėra etato?
Jūs, kaip specialistė, pasakysite tą patį, ką aš jau kartą girdėjau:vaikui mokyti yra mokykla, tėvai turėtų mažiausiai tuo rūpintis? Niekada vaiko prie kėdės nekaliau visam vakarui, neverčiau daryti to, kas jam virš suvokimo ribų. Mes dirbame tose srityse, kur jis supranta ir išmoksta, tik jam reikia daugiau laiko ir darbo nei vidutinių gabumų vaikui.
O kodėl dėl vienų tėvų kaltės, kiti tėvai, kurie nori žinoti tiesą, turi tenkintis pasakymu, kad viskas gerai vien dėl to, kad specialistas kartą dėl pasakytos tiesos gavo per snapą?
Mūsų ligos atveju, mes tai turėjome ir privalėjome žinoti jau nuo pat ligos pradžios. Jau situacija buvo aiški nuo pat pradžių.
Bet visa mūsų diskusija praeitoje temoje primena kovą su vėjo malūnais. Mes, mamos, žiūrime iš vienos pusės. Specialistai-mūru stoja už savo kolegas. Bendros išvados niekaip neprieinama.
yra bendrojo lavinimo istaiga ir spec istaiga. Specialistu etatai skiriami pagal mokykloje besimokanciu mokiniu skaiciu, o ne pagal spec poreikiu vaiku skaiciu... Deja priekaistai turetu buti ne specialistams, o kazkam is auksciau

Ar dirbti virsvalandzius ar ne - tai jau tiek mokytojo, tiek specialisto asmeninis reikalas. Yra nustatytos darbo valandos ir ju laikaisi - kodel turetum dirbti ilgiau? Jei etatui priklauso 60 vaiku - ir visiems ta papildoma pagalba reikalinga - pagal ka atrinkti prioritetus su kuriais dirbti savo asmeniniu laiku?

Jus realiai gerai jauciates, kai zinot, kad mokytoja lieka su jusu vaiku po pamoku, nors tai jos asmeninis laikas, galbut tuo metu jos namie vaikas laukia? Taip, mokytoje klaseje turi 2-3, gal 5 spec poreikiu vaikus, specialistas turi visa 60
Niekada nesu sakius, kad tevai maziausiai turi rupintis, kaip mokosi ju vaikas

Tevai turi sekti, kaip sekasi ju vaikui, kad jis atliktu jam pavestas uzduotis - bet cia buvo kritikuotos tevu papildomai uzduotos uzduotys ir vaiko pasvarstymai - kodel jis toks nelaimingas del savo "galvos"... Taip neturetu buti, kazkur kazkas yra perspausta
kodel jus daugelio tevu nuomone prilyginat mazumai? dauguma tevu nenori girdeti, suprasti, zinoti apie realia vaiko situacija

Vienetai kurie suvokia savo vaiko galimybes... Su tais nemanau kad kas ir sneka vyniodamas i vata

Pati VRC kai gulejau su dukra esu tieeek prisiklausius - "isivaizduok, vaikas neranda tokio pat paveiksliuko - ir jau paiso sutrikima", "vaikas nenupiesia zmogaus - ir jau laiko nesveiku", "arba vaikas nenori delioti deliones, jis jomis nesidomi - ir cia jau durnem tragedija" - tai kai toks poziuris - ka gali aiskint apie vaiko situacija...
nzn jusu vaiko "ligos" tad negaliu komentuoti, nors daznai net is paziuros tikrai aiskiu atveju (tarkim Dauno sindromas) - negalima prognozuot galimybiu - pazystu mergina su Dauno sindromu - puikiai kalbancia tiek lietuviu, tiek anglu kalbomis, vedancia ekskursijas Jaunimo dienos centre
tai nera kova, ir visai ne su vejo malunais, kai auginau didiji - buvau tik mama, tada viskas atrode kitaip, kai auginau mazaja, pradzioje irgi buvau tik mama, ir man atrode kad su vaiku nedirba tiek, kiek jai to reikia, taciau viskas pasikeite, kai pati pradejau ta darba dirbti, kai susiduri su tuo jau is kitos puses ir pamatai visa situacija is vidaus... Vertinimas tikrai keiciasi
Papildyta:
QUOTE(Para @ 2013 04 11, 21:28)
Kaip smagu, kad diskusijos tęsiasi.
Manau, kad ginčai yra beviltiški. Per savo darbo praktiką susidūriau su visokiais specialistais ir visokiais tėvais. Tik santykis skirtingas. Rūpestingų tėvų mažiau (labai gaila) nei rūpestingų specialistų. Gal kitur yra kitaip, bet mano aplinkoje tendencija tokia. Aišku rūpestis rūpesčiui nelygu. Vieni vaiką pavalgydina, aprengia ir tai jau "didelis " rūpesti, kiti nei to nedaro. Neįsižeiskite, tikrai neturėjau galvoje jūsų , čia dalyvaujančių. Bet kaimuose tokių daug.
kiek as zinau specialistu (logopedu, spec pedagogu, kineziterapeutu) - nzn ne vieno - kuris nedarytu visko, kas imanoma (ir neimanoma) del savo ugdytiniu, kai susitinkam - nuolatines temos, va "as turiu toki ir toki - nzn ka daryt, gal turejai kazka panasaus, kaip sprendeis..." Aisku yra atveju - kai del vaiko sutrikimo rezultatai nera tokie dziuginantys, kad ir kiek besitengtum...

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."