pernai, per pusseserės gimdienį (ji jau nėštumo pabaigoje) dar juokėmės, kai ji ragino paskanauti "velnio lašų", kol galim. Kas galėjo pagalvoti, kad kai ji gimdys, aš jau būsiu
,o pavasaris nekvepėjo ramybe absoliučiai- darbe įtampa, ant nosies mokslų pabaiga- su darbo vadove susitinku kas savaitę, ji streso įvaro dar daugiau, kartais pasiūlo šokt per langą- tada nereiks gynimo daryt ....
pagaliau apsigyniau- jaučiaus lyg kalnus būčiau nuvertus. Savaitgalį suplanavom išvyką....... po kurio galvoju- blin, kas čia man...... vis jaučiu kepsniukų skonį, kurių kvapas tik vimdo......
pasiskundžiu brangiajam savo savijauta, kuri jau antra diena nepraeina.... jis apkabina ir pasiūlo nusipirkt nėštumo testą (o man mintyse - a tu supranti ką tu sakai??????) na ką- kitą rytą jį pažadinu pačiais gražiausiais žodžiais ir bliovimu: "BABYYYYYYY, WE WILL HAVE A BABY" sėdžiu ir žliumbiu, kaip mažas vaikas, negavęs saldainių....... kaip gi gyvensim (P.S. mano brangusis čia kitatautis, be darbo, juk Lietuvoj ne pyragai, kas to nežino) ir t.t..... išėjus į darbą, kasdien jis laaaaaabai dažnai skambina- kaip jautiesi?
žodžiu, praleidau vasarą besivartydama lovoj, nes vis dar jautėsi kepsniukų kvapas, nuo kurio pykino, bet nieko išvemt nepavykdavo. Vakarais savijauta būdavo prasčiausia, koktu dar ir dabar prisiminti. Ot kietos vasaros atostogos.... vis dar sunku patikėt, kad aš NE VIENA...
pradėjau skaitinėt apie nėštumą, pokyčius, vystymąsi vaikelio, užsiregistravau į SM
smagumėlis.... pilvo nematyt.... grįžau į darbą, per porą savaičių pokyčiai prasidėjo- staiga pilvukas iššoko
visi aplinkiniai pastebėjorugsėjo 7 pajutau judesius ir paskaičiavau pagal mamytės rekomendacijas, kad sausio 25 turiu gimdyt. Daktarė buvo nurodžius vasario 4. cha- mąstau, ji klysta, aš geriau žinau
ir be abejo- bus berniukas- toks gražus, garbanotais juodais plaukais ir rudom akim tai va...... ir viskas vyksta ne pagal mano norus į darbą einu per kančias..... plepam su nėštukėm, skundžiuosi visokiais skausmais ir t.t.jau ir į dekretą išeinu..... jau ir pabyrėjo sausinukės....... jau ir vos pora
beliko....... ohooooooo, vasaris...... o aš vis dar apsilankau pas daktarę- jau aš didelė..... ji man išrašo siuntimą: "vandenų per daug, tu jau virš termino, gulkis į ligoninę". o aš mielai žibučių palaukt noriu.... o gal ir amžinai nėščia pabūt, bijau to gimdymo nors tu ką..... palatoj labai smagios kompanjonės pasitaikė, jas pakeitė kitos....... praleidau beveik savaitę belaukdama gimdymo...... per apžiūras rausdavau kaip mergaitė- niekada nenorėjau, kad būtų daktaras vyras. maniau, ka jie ten daro- atsistojė aptarinėja, koks kaklelis kietas, kaip veiksmas nevyksta, ką čia daryt su ja. o aš kasdien verkiu vyrą apsikabinus- nooooriu namo....... man čia stogą rauna...... niekas man nevyksta, ko jie čia mane laiko...... ale laiko ir nepaleidžia........jaučiuosi jau veteranė ligoninėj 
praėjo savaitgalis, veiksmo jokio....pirmadienį ryte mane pasikviečia... hmmmmm... "gal palaukiam rytojaus"? o man mintys- nu per valentinkę tai jau aš negimdysiu. Tad atsakau paprastai- "išimkit iš manęs vaiką! ar cezarį darykit, ar skatinkit, bet išimkit, nes jau nebegaliu"...... kalbu ir pati bijau suvokti- nejaugi tikrai šiandien?????
paskambinu brangiajam- o jis visas peršalęs, su temperatūra, serga, o man dzin- aš gimdau, man reikia tavęs šalia..... mamai pranešu, kad jau varau į gimdyklą..... ji tikėjosi, kad būsiu viena- juk vyras serga, tikrai nereikia bacilų gimdykloj..... ateina manęs palaikyt-
ir nustebus mato, kad vyras sėdi su kauke gimdykloj, o aš visa perbalus iš baimės.... apraišiota diržais- toniukus klausom..... verkiu, nes bijau skausmo ir tos nežinomybės ir naujos patirties..... vandenis nuleido, skaidrūs- viskas gerai, bet vsio- žibučių jau būdama pilvūzas nebesulauksiu......mamytė sugeba prajuokinti taip, kad juokiuosi balsu, o toniukų garsas per kolonėles muša taip, kad atbėga akušerė žiūrėt kokie čia arkliai joja......
niekas man neatsidarinėja, tad pastato lašelinę su skatinamaisiais..... brangųjį išprašau namo- tegu sveiksta..... lieku viena ir marširuoju po palatą..... kurmi kurmi, sąrėmiai kas dvi minutes ir tokie, kad dainuot noriu..... marširuoju toliau...... jau geros valandos praeina..... atsidarė 2 cm...... jau vakaras- kurmi kurmi....... nejaugi aš taip iki ryto... atvaro seselė- "dar tu nepagimdei?" tik nusišypsau, nes trūksta jėgų atsakyt ką nors tokiai.....
akušerė tokio veido motiniško... norisi tik, kad ji šalia būtų...... kai jau tamsus vakaras, o man sunku bejudėt nuo skausmo, jos paprašau epidūro....nieko tame ypatingo nebūtų, jei- visą nėštumą kalbėjau- neimsiu jokiais būdais, aš stipri motera. Vyrui skambinu- reiks bapkių, epidūras kainuos. Sakau dzin tie pinigai, aš neišstumsiu vaiko taip sąrėmiaudama ir nusilpus per naktį.
smagumėlis kai adata įlindus į nugarą, tavęs prašo nejudėt, o sąrėmiai liejasi laisvai ir uiiiiiiiii kaip skaudžiai....... na bet visai nieko, aš jaučiuosi kaip žmogus, guliu sau davolna visa, per teliką žiūrim su slaugute "moterys meluoja geriau", aptarinėjam šiuolaikinį jaunimą, prie mūsų prisijungia akušerė. Kalbam apie jų vaikus ir auklėjimą..... man pradeda skausmai pareiti vėl..... sakau "gal dar dozikę"? suleidžia dar vieną...... po valandos dar vieną..... brangusis jau su manim..... nors nepasakyčiau, kad man jau tai rūpi....... eina š... kaip skauda....... nenoriu nei kalbėt, nieko nebenoriu, tas epidūras man neveikia ar ką? blin kaip skauuuuuuuuuda............ akušerė vis klausia- gal jau nori stumt? nežinau, nebesuprantu savo kūno...... aš tik noriu, kad kuo greičiau viskas baigtųsi.....
ai- o kas smagiausia, kad daktaras irgi vyras
vis ateina- na, kaip čia padėtis? o kaklelis jau neblogai neblogai..... na dar truputį palaukiam...... ir kai brangiajam sakau- kviesk daktarę, aš jau noriu daryt
akušerė apžiūri, pasiūlo pabandyt stumt..... blin, o čia ne šiaip sau- čia ne tas pats kas pirstelt....... veiskmas įsibėgėja taip, kad daktaras man masažuoja pilvą, akušerė vis ragina, anestoziologė prie galvos mane palaiko 
personalas tobulas mąstau...... tik ko man stumt nesigauna....... daktaras aiškina kaip..... o aš klausiu- juk viską taip ir darau, kodėl nesigauna? jis man: "nagi, nuo tavęs priklauso- išstumsi per tris kartus ar per tryliką. kaip nori?"
aš mielai išstumčiau dabar, jei sugebėčiau viską tobulai padaryt, kaip jis mane mokina..... norėčiau pasitreniruot dar truputį tuos kvėpavimus ir stūmimus, jeigu jūs nieko prieš, ale uiiiiiiiiiiii nėr kada, kaip stumt norisi........ per visus šitus veiksmus, įkvėpus sekundei žvilgteriu į brangųjį- matau sėdi jis, akyse ašaros, kelios per skruostus rieda.... rankas sudėjęs, lyg melstųsi..... aš dar jo paprašau išeit, nes nenoriu, kad visą tą grožį mano matytų..... jis tik šypteli man.... bet aš jau ir to nelabai matau, vėl stumt noriu......kojos virpa, suvaldyt nebegaliu....... jau užsimerkus dirbu, girdžiu daktaro raginimą kirpt, jis man maigo pilvą- blin, galėtų to ir nedaryt...... juk taaaaaip skauda......... staiga tik ŠVYST- akušerė spėjo pagaut- mergytė iššovė kaip raketą iš manęs
aš dar nesupratau kaip čia taip- "jau viskas? tikrai? jau pagimdžiau?????" atsisuku į brangųjį, į daktarą, matau kaip mergytę plauna, lyg pučia ar siurbia jai burnytę, ji pradeda verkt, pasirodo virkštelė buvo dukart apsisukus aplink galvytę..... pagaliau ją man paguldo.... juokiuos beprotiškai: "čia ji?" fantastika!!!!!!!! o ji taip žiūri visur, jos toks veidukas keistas.... akytės mažos...... pradeda muistytis.... vyrui sakau- "she is amazing, but no more babies"jis tik nusišypso ir glosto mane
fantastika... (vėliau ti sužinojau, kad jis tikrai meldėsi, žiūrėdamas, kaip aš raitausi... ir mąstė "Why I made her pregnant?")ėmė ir staiga viskas pasibaigė..... ne, tiksliau- tik prasidėjo...... glaudžiu prie savęs ir gėriuosi- šis grožis buvo manyje, dar kartais nusistebiu, kaip ji tilpo- mažulė mano- 4500 gramų TIK hmmmm...... lyg ir ne krepšininkai mudu...... o ir ūgis jos 59cm...... smagumėlis- vyro paprašau atvežti didesnius komplektus rūbelių, o ne tuos- naujagimių..... juk netilps
jau pasiilgau jos tokios, kai buvo pirmosiomis dienomis
už tat dabar bevalgydama padaro pertrauką, pasižiūri į mane, apdovanoja pačia tobuliausia bedante šypsena, kokia tik gali būti ir toliau valgo, ui tie žanduuuuuukai
aš jau MAMA
P.S. ir vardas parinktas lyg tyčia- naktis..... ir gimė gražuolytė mūsų naktį
