Kaip "gimdos kamštis" virto "vandenimis... - Gimdymo istorijos

Tai va kaip viskas buvo...

Pirmoji dalis prasidėjo ketvirtadieni, kai mane suėmė nenugalimas noras susitvarkyti darbinius popierius, kuriuos „marinavau“ nuo pat atostogu pradžios... Per dvi dienas aš juos susidėliojau ir dar stalčius susitvarkiau nepaprastai džiaugdamasis energijos antplūdžiu. Dabar jau suprantu, kad tokiu būdu pasireiškė mano lizdo sukimo sindromas.

Antroji dalis prasidėjo naktį iš penktadienio į šeštadienį – man pradėjo tekėti „gleivių kamštis“ – be skausmo, be jokių kitų požymių, tiesiog kas tris valandas kažkas iš manes ištekėdavo. Įtarima sukėlė, kai 9 ryto man atsikėlus iš lovos, „gleivės“ nutekėjo per mano koją... Pasitariau su mamytėmis SM ir apsiraminau, 100proc. Manydama, kad vandenys turi būti tikrai kitokie... bet kažkodėl dar pasiskambinau seseriai, ši patarė kuo skubiau skambinti savo gydytojai. Kai gydytoja neatsiliepė, ramia sąžine nusprendžiau, kad tiek to, stebėsiu save ir organizmas pats pasakys, ką reikia daryti.
Vis dar nieko nejutau, tačiau „dėl šventos ramybės“ atlikau visas susiplanuotas grožio procedūras, išsimaudžiau, susitvarkiau „ten“, depiliavau pažastis ir visa kita, kažodėl dar ir antakius išsipešiojau... Matyt tikėjausi, kad ginekologė ir kiti stebėtojai gimdymo metu su pasigėrėjimu stebės mano nuostabų veidą ir pamirš žvilgčioti į ne tokias nuostabias mano kūno dalis.
Dar prisiminiau kažkurios iš jūsų žodžius, kad Šemetos mokyklėlėje jums buvo pasakyta, kad pasijutus įtartinai, geriau nelėkti strimgalviais ligoninėn, o pataisyti vyrui valgyti, tai primarinavau mėsytės ir paruošiau kepti. Visą tą rytą vyras miegojo teisuolio miegu, nes aš jį dar naktį tikinau, kad čia buvo ne vanduo ir dar negimdysiu... bet jis budejo praktiskai be miego prie manes kaip prie didziausio pasaulyje ligonio ir lauke, kad jau jau...
Apie 12 h pasigirdo skambutis i duris – i svecius uzsuko 7 men. nėščia drauge su vyru, tai pačios suprantat, kokios temos pasipylė ir apie ką mes kalbėjomės. Lyg tarp kitko užsiminiau, kas čia naktį įvyko ir toliau bendravome mąžiau pavojingomis temomis – demonstravau savo vežimuka ir kitus pirkinėlius, nes jie kaip tik ieškojo vežimėlio... Vyrai gana greitai tyliai išgaravo, atseit leisdami mums nevaržomai pasikalbėti, bet aš įtariu, kad jiems tiesiog atsibodo mūsų nėštukiškos kalbos... Smagiausia buvo, kai iš šaldytuvo ištraukiau naminio vyno butelį, kuris ten kantriai savo eilės laukė nuo pat Kalėdų... Turiu pasakyti, kad tokio skanaus vyniuko seniai bebuvau gėrusi... tiesa sakant – iš viso nebeatsiminiau, kada buvau gėrusi alkoholį, tai buvau pasirengusi ne tik išgerti tuos du stikliukus (ne taures), bet ir išlaižyti viską iki paskutinio lašo...
Ko gero tas vynas ir suveikė... išėjus svečiams, staiga supratau, kad visą dieną tas kažkas tekėti nepaliovė... tada pagaliau nusprendžiau paskambinti dar kartą gydytojai... Šį kartą gydytoja atsiliepė ir man jau nepavko jos įtikinti, kad visą dieną man eina kamštis... Kai vyrui, sėdinčiam tuo metu prie kompiuterio, pasakiau, kad imam tašę ir važiuojam, sulaukiau visiško nesupratimo kupino žvilgsnio ir klausimo: Ką, ar jau? Kadangi patikinau, kad turbut jau, buvo išjudintas vyro brolis ir mes išsiruošėme į ligoninę...
Turiu pasakyti, kad abu vyrai buvo šventai įsitikinę, kad greitai grįšim kartu namo, nes jie, matyt, įsivaizdavo, jog jei jau važiuoju gimdyti, tai turi žinoti jei ne žmonės kitame Šilainių gale, tai mažų mažiausiai visa Baltijos gatvė... Nesulaukdami mano klyksmų ir verksmų mano vyriukai jautėsi nieko nebesuprantą ir įtariu, kad patyliukais galvojo, kad jei jau čia aš važiuoju gimdyti, tai tas reikalas yra labai išpūstas ir pagimdyti yra lengviau, negu du pirštus.... žinot, ką padaryti...

Trečia dalis. Pagaliau mes ligoninėje, laikrodis rodo 19.30, vis dar abejoju, ar atvažiavome ne be reikalo, aš dar tikiuosi, kad gimtadienis vaikučiui nesutaps su senelio gimtadieniu. Mane pasitinka labai maloni akušerė, kaip tyčia ta pati, kuri per paskaitėles pasakojo apie gimdymą ir aš draugei sakiau, jog norėčiau jos dalyvavimo per mano gimdymą... Dievulis vis dėlto myli požioples pirmakartes – pamatavus toniukus paaiškėjo, kad aparatas fiksuoja reguliarius sąrėmius, tik aš jų visisškai nejaučiu dėl pertemptos gimdos – joje vis dar daug vandenų. Aš imu aiškinti akušerei, kad tą dieną mačiau per TV, jog meškos gimdo miegodamos pusės kilogramo meškiukus. Tai būtų tas pats, jei moterys gimdytų teniso kamuoliuko dydžio kūdikėlius. Kartu su akušere pasvajojame apie tai bessiklausydamos mano leliaus spurdėjimo.
Ginekologė pasisodina mane ten, kur labai nenorėjau sėstis ir patikrina – atsidarymas – 5cm, vandenmaišis nepraplyšęs, teka kažkokie aplinkiniai ar šalutiniai vandenys. Aš esu apakusi ir dar bandau kažką paistyti apie važiavimą namo, bet greit esu nusodinama, pamatau kraupų vyro žvilgsnį ir suprantu, kad jau niekur nedingsiu... Man išduodami valdiški naktiniai, pasipuošiu jais ir niekaip nesuprantu, kodėl jiems išrautos visos sagos – krūtys vis kėsinasi iškristi pro tarpą ir man kyla klausimas, kaip čia reiks pusplikei gimdyti... Apie tai, kad visi žiūrės į kitą pliką mano vietą dar minčių nekyla...
Vėl sėduosi į lėktuvą ir prakerpamas vandenmaišis, sužinau, kad pats jis nebūtų plyšęs dar ilgai, nes labai stora plėvė... O paskui viskas prasideda... Aš, naivuolė, ramiai nueinu į priešgimdyvinę palatą ir esu šventai įsitikinusi, kad jei iki 5cm nejaučiau nieko, tai ir toliau bus panašiai... Kaip aš klydau... dabar juokinga. Na, nebuvo ten labai baisu – pajutau pirmus sąeėmius, pasiprašiau (pati, savanoriškai, nes niekas nesiūlė) klizmos ir vėliau buvau labai patenkinta, kad taip padariau... mergytės, kurios dar gimdysite, būtinai prašykit klizmos...
Aišku, po jos bėgte bėgu į tualetą ir esu nuoširdžiai dėkinga visoms aukščiausioms jėgoms, kad jis neužimtas...

Ketvirtoji dalis – sąrėmiai – tęsiasi palyginti neilgai – 2 nakties mane jau gabena į gimdyklą. Visą šį laiką šalia manęs yra vyras, aš jam nepaprastai dėkinga, nes tik jo nugaros masažai (pati tuo metu glostau ir trinu pilvuką) man malšina skausmą. Vis laukiu, kada gi pradės skaudėti dar labiau ir po kiekvieno sąrėmio stengiuosi atsipalaiduoti ir kartais beveik užsnaudžiu.
Atvažiuoju į gimdyklą, ta prasme aš pati einu, ir kartu vežuosi ištikimą draugą – lašelinės stiebą, kuris man tą naktį tampa tikru gyvenimo ramsčiu. Man lašinamas fiziologinis skystis, kad geriau valytųsi skysčiai. Kai prigulu ant gimdymo stalo, vyras lieka už durų, nes taip buvome susitarę – gimdydama noriu susikaupti ir klausytis tik gydytojos ir akušerės profesionalių patarimų. Visą laiką girdžiu jį krenkščiantį už durų ir man to pakanka – žinau, kad jis ten, kad labai dėl manęs nerimauja ir jaučiuosi, tarsi jis laikytų mane už rankos, nors pati visą laiką esu įsikibusi į rankenas ant stalo. Prasideda stangos apie 2 nakties, man pranašaujama, kad apie 3 nakties jau sūpuosiu kūdikėlį. Per kiekvieną stangą grasinu, kad jau stumsiu, bet mane vis sulaiko, nes paskutinis centimetras niekaip nenori atsidaryti. Iškenčiama viskas – nestumiu, nors labai norisi. Laikas nuo laiko iš manęs vis dar pliūpteli vanduo, matau, kaip gydytoja kiekvieną sykį stengiasi to išvengti ir man darosi nerealiai juokinga. Tęsiu tą pačią praktiką – tarp stangų neatsimerkiu ir stengiuosi atsipalaiduoti, ilsėtis. Girdžiu, kaip gydytoja su akušere tuo labai tyliai stebisi, o aš mąstau – na jau ne, manęs besikeikiančios ir visą vyrų giminę siunčiančios kur nors tikrai neišgirsite. Ir neišgirdo. Bet išgirdo ir padejavimų, ir palekavimų kaip šunelis. Spėjau netgi pasimelsti ant to stalo – aplinka buvo labai palanki, nes dėmesį fiksavo ant sienos kabantis kryžius. Po stangų, kurios užsitęsė iki 5h ryto (3 valandas) akušerė man pasakė, kad mano leliuką kažkas saugo – tokio dydžio vaikučiai retai gimsta savarankiškai, be to jis iš pradžių buvo neteisingai pasisukęs – veiduku atgal, besigręžiodamas dar įsipainiojo į virkštelę – gimė tarsi su petnešomis. Būtent todėl ir dėl nenumatyto leliuko didumo viskas taip užsitęsė – kūdikis takais slinko po milimetrą, dirbome sutartinai aš, leliukas ir ginekologė. Per tą laiką išmokau teisingai stumti, tai antrą vaikutį, manau, bus daug lengviau gimdyti. Apie 5 valandą susirinko daugiau personalo ir tai, ką pradėjome keliese, baigė choru visas KGN kolektyvas.

Penktoji dalis nubraukia viską, ką iki šiol pasakojau – tą pačią akimirką, kai leliukas pagaliau pravirko, pasimiršo viskas, dabar net negalėčiau atgaminti, kaip smarkiai ir ar smarkiai skaudėjo. Vaikelis buvo parodytas ir trumpam pagrobtas iš manęs su vyru – jį išnešė į naujagimių skyrių, kad jis ir aš galėtume pailsėti. Nepamenu, kaip išgimdžiau placentą, lyg tarp kitko liko tas momentas, kai mane siuvo net du daktarai - maniškė ginekologė ir budintis gydytojas (smarkiai plyšau, ir dabar man neleidžiama sėdėti nei kiek). Pamenu tik nepaprastą palengvėjimą ir džiaugsmą, kai išgirdau įvertinimą – kūdikėlis sveikas ir įvertintas 8 balais... Mūsų karžygys...
Po to mus su vyru paliko vienus, pailsėję nukeliavome į pogimdyvinę palatą, kur pagaliau galėjau pamiegoti, nes nerealiai kratė nervinis drebulys ir jaučiausi labai nusipelniusi poilsio. Namučių išleidau ir vyrą, nes jis atliko didelį darbą kartu su manimi. Savo kūdikėlį atgavau apie 15h ir ilgai dirbome, kol pasirodė pakankamai pienelio – ant krūties jis kabojo dvi dienas ir naktis, bet dabar pieno fabrikėlis veikia pilnu pajėgumu, verčiamės be mišinėlių.

Paskutinė serija. Dabar mano angeliukas miega taip svelniai šypsodamasis. Esu nepaprastai dėkinga savo vyrui, visam KGN kolektyvui, bet labiausiai – mano gydytojai Jakutienei ir akušerei, kurios vardo, deja neįsidėmėjau... Tai yra žmonės, kurie padėjo man patirti patį didžiausią gyvenimo stebuklą – tapimą mama...

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis