Ar pavyko užsienyje susirasti nors vieną draugę?

Lietuvoje turėjau 4 geriausias drauges iš mokyklos, vieną žiauriai gerą draugę iš univero ir vieną iš sportavimo laikų. Niekad nebūdavau vieniša, man ta moteriška draugystė buvo dižiausias džiaugsmas. Su visom labai artimai bendravom, kaip per Seksą ir miestą. Laukė ligoninėj kol gimdžiau ir t.t. Kol su dukryte buvau Lietuvoj, visos susitikdavom pusryčiam, pietum ir vakarienei.
Bet išvažiavau Amerikon ir viskas baigės Emailu neprirašinėsi ir šiaip kompu nepribendrausi. Yra Amerikoj pažįstamu, bet jos taip toli, tai tiek pat naudos, kiek iš draugių Lietuvoj. Man taip trūksta to moteriško bendravimo, pliurpėjimo apie nieką kavinėje prie kavos puodelio. O vyras yra vyras, vaikas yra vaikas, juk su jais visiškaip kitaip bendrauji nei su geriausiom draugėm.

Tai va klausimas: ar esat kuri nors užsienyje susiradus gerą draugę? Kur?

Tarkim darbe as net neisivazduoju kaip reiktu su kuom nors pradet draugaut. Kai dirbau pas advokata visi buvo taip užsiėmę, kad praktiškai viens kito vardų nežinojom. Ir apskritai aš nemoku prieit ir pasakyti: "Draugaukime, gal susitinkam po darbo". Negaliu taip ir viskas. Lietuvių Meine nerasta, yra kazkokia bendruomene už 3 valandų kelio. Vyras vis ieško man draugiu, bet visos jo kandidatūros už mane 15-20 metų vyresnės (jo sesuo, brolio žmona, darbdavė ir pan.). Žinau, kad reikia pačiai pasikeisti. Pvz. vyro teta ir dėdė susipažino su kažkokia pora prieš porą savaičių bare ir vis vaikšto vieni pas kitus į svečius, kartu pietauja. Viskas norma. Norėčiau pamatyt savo tėvus, kad ir save pačią taip draugų beieškančius Tas mano lietuviškas kuklumas...
Nebegaliu, tokia vieniša jaučiuosi

Jausmas pazistmas Ypac kai tik vaikai gime - teko daug namie pasedeti, vyras keliavo darbo reikalais, buvo momentu, jog maniau nebeishtversiu emailai, pokalbiai telefonu/skype tikrai ne tas pats, kaip susitikti ir bendrauti su zmogum akis i aki Tiesiog supratau, kad galiu arba toliau taip sedeti ir "mirti" viduje, arba kazka reikia daryti. Paciai, niekas kitas nepadarys to uz mane. Kadangi lietuvaiciu aplink nebuvo, o gal buvo, bet as nezinojau kaip ieshkoti, todel pradejau draugu ieshkoti vietiniu tarpe

Kai gyvenom San Francisce, susipazinau su labai faina panele, pasirode, kad jie kaip ir mes tuoj kraustysis i NJ, vos ne i ta pati miesteli Buvom labai geros drauges, net musu vyrai savaitgaliais kartu playstation2 zaisdavo Kai teko kraustytis i Siaures Karolina, nenorejau to daryti pirmiausiai del jos Skamba kvailai, bet labai bijojau vienatves. Juolab, kad dabar jau ne tik man, bet ir vaikams to bendravimo reikia... Per shi foruma susipazinau su pora shauniu tautieciu Pasisveciuojam viena pas kita karts nuo karto Bet didziaja laiko dali vel praleidziu amerikieciu tarpe Per kelis menesius taip susidraugavau su kai kuriom, kad susirgus sunui gavau pasiulymu padaboti dukra, atvezti pagaminta vakariene ir pan

Nepasakyciau, kad tai tas pats, kas burys lietuvaiciu, bet nesiskundziu Jau pamaciau, kad susiradau tikru draugu ir cia

Ir man trūksta nuoširdžių draugysčių ... Tik aš jau baigiu susitaikyti su mintimi, kad čia tokios draugystės neįmanomos

MamaLina,aš irgi suprantu Tave puikiai.Tik ko gero nelabai paguosiu rašydama,kad tokių gerų draugių,kurios liko Lietuvoje nė viena nauja draugė neatstos.Žmonės visi skirtingi ir labai daug jų yra nuostabių ir nepakartojamų.Susirasi daugybę nuostabių naujų draugių,tik nenuleisk labai žemai joms galimybių lazdos(limbo žaidimą žinai),jos visos bus kitokios,gal būt kažkas jose ir nepatiks,bet juk mes visi ne aukso gabalai,visi su trūkumais ir privalumais Pradžioje Amerikoje bendravau net su nepatinkančiais žmonėmis,nes turėjau kažkaip numalšinti bendravimo troškimą,dabar turiu nuostabių draugų,yra tokių kurie gal būt net paskutinius marškinius atiduotų.....
Pasiilgstu senų gerų draugių labai stipriai,noriu padėti,kai serga jų vaikai,kai jas bėdos užpuola,o negaliu šitąpus Atlanto.Pamenu,kaip svajodavau,kad jos išloštų Ž.K ir atvažiuotų čia,o dabar galvoju,kad kokia egoistė tada buvau,juk sau troškau gero,o ne joms,gal joms čia nebutų gerai...
Nebijok bendrauti,neieškok draugių -panašių į tas kurias turėjai..paprasčiausiai nebijok susirasti naujų

Manau, visos su tuo daugiau ar mazhiau susidure. Pamenu, kai ishvazhinejau i JAV ir guodzhiausi draugems LT, kad nebus ju shalia kelis metus, jos mane ramino - susirasi ten draugiu. O ash joms sakiau: nebe tas amzhius, kai draugai - tai vos ne visi sutikti zhmones Ash irgi ish tu, kur nepuolu pirma pazhindintis, shnekinti, nors uzhshnekinta visuomet draugishkai bendrauju ir veliau palaikau ryshi.
Taigi, taip mane uzhshnekino viena mergina vandens aerobikos uzhsiemime, i kuriuos vaikshchiojau, besilaukdama Vaivos. Galiu drasiai sakyti - tikrai turiu viena labai gera drauge. Labai daug bendru dalyku atradom: ir amzhius panashus (ir musu, ir vyru), ir pasaulezhiura, ir vaikai turejo gimti triju dienu skirtumu Zhodzhiu, kaip sulipom, tai abiem buvo aishku, kad tai - zhmogus, kuriuo gali pasitiketi, bet kada prashyti pagalbos, pasiguosti, pasidzhiaugti, pagerti kavutes ir paplepeti apie 'beleka'. Deja, ji ka tik ishsikrauste i shiaure... Tiesa, dar nepajutau ishsiskyrimo liudesio - labai daug kas vyksta mano pachios gyvenime... Bet tikrai zhinau, kad ilgainiui pajusiu...
Pamenu, kazhkada rashiau mamai, kaip ta drauge man kazhkur padejo, tai mano mama sako: yra ir ten neishmirusiu dinozauru...

Man draugystės čia ir draugystės ten kažkodėl labai skirtingos.

todėl,kad ten buvai laisva,netekėjusi,be vaikų,o dabar dar turi derintis ir kad vyrui draugai patiktų ,ir kad vaikai nesimuštų

Tas tai tiesa. Bet aš pasiilgau tokių draugių, kur bet kada "ant kavos" atvaro ir tt. Turiu draugę vieną čia, bet ji visviena pertoli gyvena, kad galėtumėm daugiau nei kartą į savaitę susitikti

raseliote, kaip pirstu i aki

Be to, tos tavo buve drauges, kur bet kada ant kavos atvarydavo, dabar jau turbut turi sheimas, gal vaikus, darbus ir pan. Ne tas pats kas studentavimo ar mokyklos laikais..

Visi mes gyvename kazkokia nostalgija tam, kas jau niekada tikriausiai nebesugrish...


As galiu su vezimu pas pora draugiu (kol kas gal dar tik geru pazistamu) nukulniuoti Tik kad ant kai kuriu gatviu nera shaligatviu

Tyliu, nes nesusikalbam

Tada tau tikrai laikas i lova As ka nors neaishkiai pasakiau? Apie tai, kad tavo "belenkada ant kavos" draugiu gyvenimai turbut irgi pasikeite? Ar kad mes visos turim grazius prisiminimus apie zmones ir ivykius, kuriuos palikom lietuvoj ir kurie tikriausiai nebepasikartos? Ar kad as galiu kad ir kasdien pas pora nauju draugiu ant kavos nupedinti (minimalus atstumas), bet to negaliu padaryti nes tiek mano, tiek ju gyvenime yra begales kitu ivykiu..?

Pas suaugusius zmones taip nebebuna, kad belenkada ant kavos... kaip bebutu gaila Visi turim daug pareigu, atsakomybiu, rupesciu, reikalu... Galbut ir noretusi nieko neveikti, lekti kazkur, bet tas dazniausiai imanoma tik miego saskaita (kad ir dabar shitu zinuciu rashinejimas...) arba ishvis neimanoma