Jei ne paslaptis, kodėl pasiunti, kai vaikas stovi vietoj? Kitas laksto, kitam pastovėt apsidairyt reik - tavo atveju dar geriau, nereik bėgt atgal kaip man - kelio susitaupo Įsivaizduok, tada turbūt užvirtum su maniške, kuri bėga būtinai atgal - ir greitai
Supranti, jei nuleidi ją - tada žinok, kad tas kelias minutes ji daro ką nori - nors ir kaip stulpas stovi, kai paimsi - bus tavo "valdžia" - neši kur nori

p. s. atsiprašau už "tu", jei suerzino, pakeisiu į "jūs".

Auginu du vaikus, dukrai - 2 metai, sūnui 2 mėnesiai.
Labiausiai erzinančios situacijos:
1. didžiausias dėmesio reikalavimas, kai maitinu sūnų. Dukra visais įmanomais būdais stengiasi apsunkinti procesą, jai mirtinai prireikia gerti arba pašokinėti ant lovos šalia valgančio brolio, stengiasi nugriebti ir patempti jį už kojos ar rankos, daro kažką neleistino ar provokuojančio pvz atsinešusi jogurtą teplioja juo stalą, spygauja, kartais ji tiesiog sako "mama neduok broliui valgyti". Fantazija jos laki.. prigalvoja visko.
2. nesuprantamas zirzimas, verkšlenimas
pvz. šiandien ryte paskambino mama, kalbam telefonu, mažoji verksmingu balsu prašo duoti jai pakalbėti, duodu, tokiu pat verksmingu zirzimu sako, kad nenori, kai tik pradedu vėl kalbėti su mama istorija prasideda nuo pradžių - verkia, kad duočiau kalbėti jai. Pokalbį su mama baigiu, vis dar zirzia... nukalbinu kitom temom. Tada sugalvoja, kad nori gerti, nors gėrimas stovi virtuvėj taip kad ji bet kada gali pasiimti, zirzia iki tol kol keliuosi iš lovos ir nueinu paduoti, paduodu gerti, vėl toks pats elgesys kaip telefoninio pokalbio metu - verkia, kad negers, padedu gėrimą - verkia, kad nori gerti, padedu gėrimą taip, kad ji pasiektų ir išeinu, girdžiu geria. Išgėrusi stiklinę gėrimo ateina prašyti dar - vėl lipu iš lovos, įpilu, prasideda ta pati istorija gersiu - negersiu, palieku su gėrimu virtuvėj grįžtu į lovą - girdžiu kaip ateina iki lovos sekundė tylos ir jau tekši ranka per čiužinį - visas gėrimas išpiltas į lovą.

Suprantu, kad antro vaiko gimimas jai labai didelis įvykis ir pokytis, suprantu, kad jai dabar nelengva, bet siaubingai nelengva ir man plius prisideda didžiulis nuovargis, nebeišeina susivaldyti. Šiandieninė situacija pasibaigė pliaukštelėjimu per užpakalį.
Kas bus toliau nežinau.

Dvi variacijos, sunray - arba pasibaisėsit savo elgesiu su dukrele ir prisieksit daugiau niekad nebekartot to pliaukštelėjimo, kas bebūtų, arba kantrybės trūks vis dažniau, nes vaikui paaugus lengviau nesidarys, priešingai, ir ko gero tokia "auklėjimo forma" dažnės... Net jums to sąmoningai nenorint.
Paprasčiausiai yra toks psichologinis momentas - kol kažko sau neleidi ir kraupsti nuo minties, kad tai padarytum, tai yra lengviau sau to kažko ir toliau neleisti. O jei nors KARTĄ leidi, tada būtinai atrandi pasiteisinimą, kodėl galima padaryti tai DAR KARTĄ ir DAR ir DAR... Tai žmogiška ir būdinga daugeliui... Ir bus daug sunkiau pasisakyt sau - niekad to nebedarysiu - po to, kai jau kartą padarei...
Kad ir su narkotikais. Esi įsitikinęs, kad narkotikai kraupu, su jais blogai baigsi, ir nevartoji. O paskui sakykim kartą parūkai žolės. Ir nieko baisaus nenutinka. Tada galima ir LSD pasimėgint. ir irgi nieko čia tokio... Ir lieki prie žolės ir LSD, arba bandai s tipriau, jei reik - ir net jei atsisakai, kitą kartą "paslyst" bus kur kas lengviau nei nevartojus išvis...
Arba mano vyro situacija. Įklimpo, pats prisipažino, kad įklimpo žiauriai. O išlipt tai negali, kad ir nori - ir tai žmogiška... Įklimpo kame - leido sau pavargęs kartais mane aprėkt, tipo pašiept, piktai pašnekėt - ir tai sunkėja, patyčios aštrėja, žmogus to nebejunta, nes kartą sau leidus - leidi vis daugiau... Kuo daugiau leidi, tuo daugiau leidi, tai kaip kokia sniego gniūžtė riedanti nuo snieguoto kalno... Sustabdyt pradžioj lengva, o už kokio šimto metrų beriedantį didžiulį gniužulą - ko gero daugmaž neįmanoma...
Mano pačios situacija, kad neatrodytų, jog čia aš šventoji... Leidau sau vyrą pakritikuot už kažką, susijusio su vaiko priežiūra. Nors pati tariuosi, kad davai nesiginčykim prie vaiko dėl jo auklėjimo - tempia velnias už liežuvio, ir būtinai pasakau tai, ką galima būtų vakare, vaikui užmigus... Ir kuo labiau ir pikčiau ta tema pašneku, tuo dar pikčiau pašneku sekantį sykį... Nors ŽINAU, kad elgiuosi tiesiog žiauriai negerai... Bet tai jau tas didžiulis sniego rutulys...
Gal kas žino, kaip išlipt iš TOKIOS situacijos? Nes man tai nieko gražaus nesišviečia...
ir geriau, kalbant apie vaikų auklėjimą fiziniais būdais - į ją NEĮLIPT, nes paskui - irgi nieko gražaus nesišviečia...

1. Ivairiose situacijose i ivairius dalykus sureaguoju ivairiai. Matyt psichika tokia
2. Tiesa sakant nelabai suprantu vaiko pastatymo ant zemes prasmes tam, kad jis pastovetu ir palauktu kol vel paimsiu atgal ant ranku Kiekvienas pasilenkimas padeti svori ir kiekvienas pasilenkimas ji pakelti - papildoma apkrova stuburui. As nesu pati sau priesas. Tada jau geriau ta svori tiesiog nunesti nuo tasko A iki tasko B be sustojimu Ir isvis, kam tada nesti? Sodinti i vezima ir keliaut kur reikia be jokiu apkrovu stuburui
Kaip cia paaiskinti, kad likciau teisingai suprasta.... As nenoriu lipdyt savo vaiko pagal savo kurpaliu, nenoriu slopinti vis didejancio savarankiskumo. Mano mama visuomet sokinedavo aplink mane ir elgdavosi tarsi buciau zymiai mazesne / zioplesne / negabesne nei is tikruju buvau. Patikekit man tai gyvenime pasitikejimo savimi tikrai nepridejo ir naudos jokios nedave. Kita vertus maciau kruva gyvu pavyzdziu, kai mamos i kazkokius vaiko veiksmus (atsisakyma duoti ranka gatveje, musimasi, daiktu metyma, pan.) nerode jokios reakcijos, motyvuodamos kad siuo amziaus tarpsniu toks elgesys yra normalus ir vaikas tiesiog is to isaugs ir vaikai ne tik kad "neisaugo", bet situacija su 5-6metu vaikais daresi dar blogesne. Tiesiog norisi surasti aukso viduriuka.
Griztant prie mano situacijos gatveje. Nesu is tu kazkur nuolat skubanciu. Esu vaiko auginimo atostogose ir naudoju jas butent vaiko auginimui. Dazniausiai i lauka einam kad ji ten pazaistu ir tik retkarciais mano reikalais. Jei kazkur einam ir dukra susidomi rasos laseliais ant gyvatvores lapu ar zeme sliauziancia sraige, niekad neskubinu jos, pati irgi pritupiu salia paziuret ka ten gero rado (tenka gatveje daznai panasiose situacijose isgirst "einam greiciau" "ko ten stovi" "as taves nelauksiu" ir pan). Bet dabar, nors ir nemegstu sito zodzio, bet tai yra grynu gryniausias OZYS. Dukra savo elgesiu sako: as begiosiu pirmyn - atgal o tu sekiok is paskos arba jei jau sito nedarai, tai nesiok mane ant ranku. O as irgi zmogus su ivairiom emocijom. Man pabosta tas betikslis jos sekiojimas. Man paskausda nugara ja betampant ant ranku. Vat ir norisi rasti elgesio modeli, kad ir vaikui tiktu, ir mamai gerai butu
3. Kreipinys "tu" manes neerzina

dėl to pliaukštelėjimo per užpakalį...
Ir aš kartais pliaukštelėju, nes manau, kad vaikai turi suprasti, kad tam tikri jų poelgiai įtakoja kitų žmonių jausmus. Jie turi suprasti, kad specialiai išpiltas ant čiužinio jogurtas, gali taip įskaudinti mamą, jog ji gali pajusti pyktį ir net pliaukštelti. Stengiuosi neslėpti nuo vaikų savo jausmų, parodyti jiems, kad jų emocijos, o ypač poelgiai turi ryšį su mano emocijomis ir poelgiais ir atvirkščiai. Ir aš nematau tame nieko blogo, nes suaugę žmonės taip nesielgia. Juk supykę neaplaistom kolegės stalo jogurtu, iš dalies bijodamos likti be kuokšto plaukų ir kelių nagų. Vaikai turi išmokti šią pamoką.
Aišku, reakcija turi būti adekvati. Tarkim, kai mano vienas vaikas skriaudžia kitą, reaguoju stipriai: paimu už rankos, jei bando atimti žaisliuką atiduodu tam iš kurio atiminėja atgal, subaru ir nuvedu į kitą kambarį sakydama, kad nemokantys būti gražiai su kitais vaikais, negali žaisti kartu. Ir čia būnu labai griežta. Niekada vaikų nebaudžiu, kad spygauja džiaugdamiesi ir t.t., jei matau, kad tai gali būti nemalonu aplinkiniams švelniai sudraudžiu, bet jei cypia specialiai norėdami išsireikalauti kokio daikto, parodau, kad man tai nepatinka.

Si istorija tarsi apie mus. Perskaiciau ir nusiraminau, nes jau bebuvau beprarandanti kantrybe. Greiciausiai cia toks augimo periodas. Tokioje situacijoje as taip pat padedu norima ar "nenorima" daikta ir tiesiog iseinu is kambario, nueinu ir pradedu ka tvarkyti ir stengiuosi visiskai nekreipti demesio. Man tai siek tiek padeda. Svarbiausia manau paciai stengtis nesusinervinti, nes vaikai tai labai jaucia. Zinoma sunkiausia kai isterijos prasideda viesoj vietoj ar pvz. nakti. Praso gerti, duodu - neima, tik padedu - vel rekia, kad nori. Tuomet reikia ieskoti kitokiu gudrybiu. Kantrybes.

Kiek paskaičiau, tai susidariau tokį įspūdį - jei vaikas sėdi vežime ir reikia iš taško A į tašką B, tai tiesiog sodint į vežimą ir vežt... Nes kaip matau, laisvės, kai reikia, ji irgi gauna pakankamai.
O dėl lakstymo pirmyn atgal, jei kol kas neina kitaip susitart, tada irgi vežčiau vežimu pavojingose vietose, o nepavojingose leisčiau lakstyt... pirmyn, atgal, kairėn dešinėn ar vietoj stovėt...

Maniškė mat nuo metukų su trupučiu vežime nesėdi (paskutinis pasisėdėjimas baigėsi fizišku vežimėlio saugos diržų sutraukymu), tai todėl apie nešiojimą ir kalbėjau... Pas mane tai kol kas beveik vienintelis užtikrintas būdas nueit iš taško A į tašką B
O dėl krūvio nugarai pastatant ir paimant... Hm... Tiesą sakant, man didesnis krūvis gaunasi nešti nepastatant ar nepaleidžiant pabėgiot ilgą laiko tarpą, o paties paėmimo momentu ar nuleidimo kol kas krūvio kaip ir nepajuntu.
Bet čia jau aišku ne į temą.

Tai uztat kad i vezima irgi tik krokodilo asarom sedames Bjauriausia kad suluzo musu triratukas Buvo vaiko toleruojama susisiekimo priemone. Dabar laukiu kol MB alga gaus, ieskosim naujo - padaveto
Papildyta:


Jei i tema apie kantrybes praradima, tai as pajutus kylancia blogu emociju banga pradedu niuniuoti kokia melodija. Man atlegsta, mergina irgi pradeda klausytis ir aprimsta mazumele

Sveikos mamos

daugiausia siame forume sedziu tik kaip skaitytoja, bet dabar tais norejosi ikisti trigrasi.. , tad pasisakysiu..

Mano tiek septynmetissunus, tiek pusantru dukryte - abu megsta karts nuo karto istraukti ta korta "noriu - nenoriu", ir krecia kiaulystes jei nepavyksta pasokdinti. Bet nesutinku, kad pliaukstelejimas parodo vaikui kaip mane veikia ju elgesys. Greiciau susitvarkau parodydama tas emocijas atitinkamai, irgi galiu zysti kaip jie, uzsispirti, verkti, arba net nesikalbeti - maniskiai greit susigaudo blogai padare, o man paciai sureagavus i juos ju paciu elgesiu visi "uzvirimai" praeina. Dar daug kalbu, kartais kvailokai jauciuosi aiskindama savo jausmus mazylei, bet, tikiu kad ji viska supranta, su sunum aisku, jau paprasciau jis jau pats nuspeja savo elgesio pasekmes aplinkiniu atzvilgiu.

Su tais pliaukstelejimais tai man atrodo galima taip issiprovokuoti priesgyna, kad paskui tikrai ilgai reiks ieskoti budo susitarti su maziais.

Dar labai mane nustebino tie znaibymai ir kandziojimai, maniskiai niekad to nedare, nezinau, gal maziuke dar prades, bet tokiu atveju sucypciau taip, kaip jinai susizeidus saukia, vaikui bus aisku, kad skauda

Ir nesedejimas vezime , pranesu panelytei, kad niekur nedingsi ir vaziuosi vezimu, jei nori gali rekti, gali spardytis, bet sedesi vezime, pradzioj rekdavo ir raitydavosi mazdaug puse keliones laiko, dabar jau uztenka papriesgyniauti, kol dirzus susegu, aisku nelabai malonu budavo, kai praeiviai spokso, kaip i mama tirone , bet po truputi tikslas pasiektas

Aš kai norėdavau savo >metinukę nuvežti vežimu iš taško A į tašką B, tai apsiginkluodavau visokia veikla ir skanumynais, kurių šiaip normaliai nedažnai duodavau Dabar tą metodą naudoju jei reikia su ja apsiprekinti parduotuvėje

Paskaitinėju vis aš apie situacijas. Tai toks įspudys, kad mano dukra paauglė rašytu, kaip ji prižiūrėjo jaunesnįjį brolį. Tokios pačios, "bedavonės" kaip jai nugara skauda, kaip kantrybės neturi ir pan., bet aš ja suprantu ir palaikau ja ir nuraminu, ir aišku pinigėliu gauna, bet nereikia pamiršti kad jai tik 13 metu.
O čia mamkos barbes, trukdo matai laiką joms vaikas

Kaip gerai kad nors viena brandi asmenybe i sita tema uzeina. O tai mes, Barbes, visai prapultume

Aš tai kažkodėl nemėgstu papirkinėt... Daro ir mano draugė taip, ir daug kas turbūt, bet man - jei reikia, tai turi būt "reikia" be kyšių. Kiek žinau, vaikui būtina nuo vaikystės pajusti ir nusivylimo jausmą, ir suprast, kad ne viskas bus, kaip nori...
Vežime kad maniškė nesėdi, tai aš tik džiaugiuosi, kaip džiaugiausi, kai po mėnesio gyvenimo atsisakė čiulptuko, jei tarkim būčiau tvirtai įsitikinus, kad vežimas būtinas, tai būčiau sodinus ir niekuo nepapirkinėjus.
Kaip kad matau, jog jai dar būtinas pietų miegas, tai guldau lovytėn ir klyksmų bei raitymųsi nesiklausau... Aha, galėčiau imt ant rankų, guost, vėl guldyt, sūpuot ir užtęst isteriją vietoj dešimt minučių į dvi valandas, ir vaikas liktų nepamiegojęs, ir aš susinervinus, dar galėčiau kokius kyšius siūlyt, paskui jų reikėtų vis daugiau...
Geriau jau sukąst dantis, išeit į kitą kambarį, prisiverst negrįžinėt ir tiek.
Manau ir su vežimu tas pat, ir su parduotuve turbūt, nors su parduotuve gal kitas atvejis, vaikui "nereikia" į ją eit, jis kaip ir "paslaugą mamai daro eidamas", tada gal kokios veiklos ir skanumynai visai nieko...

Tai gerai kad paklykavus uzmiega. Maniske tai elementariai islipa is lovos ir tiek ziniu Ejimas miegot pas mus punktas Nr. 2 su tevu varymu is kantrybes

kol kas migdau lovoje, iš kurios išlipti dar neįmanoma, tuoj bus įmanoma,ir manau, tada miegas kuriam laikui baigsis nelaikysiu gi pririšus...
pati nemiegojau nuo metukų, nemanau, kad tai labai gerai. nes kai užmiega mano madam, tai miega tris valandas - vadinas, dar trūksta dienos miego.
o kai pradės normaliai kalbėt, manau, įkalbėsiu dar dienom pamiegot - tokia viltis, kuri miršta paskutinė arba daržely gal miegos...

Tai va pas mus miegai buvo susitvarke...... keletui menesiu, kai is savo lovos perkrausciau atgal i lovele...... kol is jos islipti nepamegino Tai dabar islipa, imi nesi atgal paguldai ir taip n sykiu, zaisliukus visus ant sono, tipo "ziurek liales irgi liuli-liuli".... Kartai uzminga, kartais taip ir lieka nemiegojus, nors tada jau vakarop kojos pintis pradeda, griuvineja net is nuovargio, bet vistiek is lovos lipa nors tu ka As irgi tikiuosi kad bent darzelyje miegos, kai matys kad kiti vaikai miega (jei tik ji is viso adaptuosis ten)

As tai niekur neiskaiciau, kad trukdytu laika, jei zmogus iesko patarimo, tai sveikintina .

Nuraminot ir mane, tikrai turbūt čia toks etapas. O nebando kaip nors kitaip provokuoti?

Siaip kazkaip kitaip provokuoti nebando, nebent isteriniu rekimu. Man tik ta istorija su "gerimu" pasirode identiska. Dabar musu pagrindinis zodis noriu, o ypac to, ko negalima: nori vilktis ziemini megztini, kai temperatura +30C, nori susigriebti kruva zaislu pries eidama i lauka ir nestis, nori puse dienos valytis dantis po tekanciu vandeniu, nori valgyti varsketukus su kecupu ir t.t. Jei sakau, negalima, sako "noniu" ir jei negauna prasideda isteriskas klykimas. Dar labai megstamas zodis "ne". Bet cia tikrai tik toks augimo etapas. Katik skaiciau straipsni, kad pagrindiniai trys dvimecio zodziai yra "mano", "ne" ir "as pats". Kantrybes, mamytes!

As tai linkusi nesakyti negalima, o tiesiog paaiskinti: "su zieminiu megztuku sukaisi" "nuo varsketuku su kecupu skaudes pilvuka" ir pan.... O zodis NE ir pas mus dabar pirmauja Su vyru kartais pasijuokiam, kad vaikas daznai pats nezino ko nori, uztat laaaaaaaaaabai puikiai zino ko nenori

As siaip irgi linkusi daug kalbeti ir aiskinti, bet tuo momentu jokie argumentai dazniausiai buna nesvarbus ir lieka tik vienintelis "noniu" ir bliovimas. Berods knygoje "Vaikai kile is dangaus" teko skaityt, kad vaikams tik gal nuo kokiu 5-7m argumentai pasirodo svarus. Zinoma, aiskinti reikia, bet neverta tiketis, kad supras. As tik vis bijau drausti jai "noreti", kad paskui tas noras nedingtu visam. Juk is kitos puses pagalvojus, gal ir gerai, kad vaikas daug nori. Bet va is kur rasti tos kantrybes?

Uhu. As pazistamu tarpe pagarsejusi kaip itin kantrus zmogus, bet galiu pasakyti, kad tiek daug kantrybes reikalaujancio darbo kaip vaiko auginimas man dar neteke dirbti Kita vertus ir tokiu svelniu jausmu, tokios stiprios meiles niekam nesu pajutus iki savo dukros gimimo

negaliu sugalvoti, kaip pakeisti žodelį negalima, jeigu jį reikia "staigiai" pavartoti, pvz, kaip čia jau buvo minėta,jei vaikas dujas sukinėja.. pasiėmi, pasivedi į šalį ir sakai NEgalima, bet juk ta dalelytė "ne" nėra tinkamiausia kalbant su vaiku

skaičiau straipsnį apie tuos norimus-nenorimus gėrimus, tai jame toks pateiktas sprendimo būdas: tiesiog palikti vaikui pasiekiamoje vietoje šiuo atveju gėrimą ir atsisėdus šalia vaiko stebėti jį. Jam taip bus saugiau ir jis iš pradžių "pasiožiuos", o po kiek laiko susivoks savo noruose, paims ir atsigers arba apsisuks ir užsiims kita veikla (mat, toks elgesys įvardijamas kaip pasimetimas savyje, berods ) ir jausis saugus, kad tėveliai jo nepalieka sunkiu metu na negaliu tiksliai atkartoti, senokai skiačiau kažkuri mamytė buvo nuorodą į tą straipsnį įdėjusi

as pasivedu i sona vaika ir pasakau, kad virykle ijungiam tik tada kai maista reikia gamint. aisku, dar maziukas jis, gal veliau bus daugiau problemu, buna ir dabar iskart eina vel ijungt, bet vel atitraukiu ir ta pasakau, nukreipiu demesi ir taip darau tol, kol nebeina prie virykles.

o megztuka kai lauke plius 30 turbut leisciau uzsivilt, tegul sukaista, kita karta nebesides. gal ir ne pats geriausias sprendimas, bet man atrodo greiciausiai suveiktu. juk kai sukais, nusiims ir viskas bus gerai.

, Juk tikrai nenutiks nieko blogo, jei vaikas užsidės megztuką, kai lauke karšta.. lygiai taip pat nemanau, kad su tuo megztuku jis labai jau ilgai išvaikščios, pačiam bus nemalonu, kai kūnelis suprakaituos arba megztukas pradės "kandžiotis", lipti prie pilvuko, rankyčių ir t.t.
Nereikia dėl tokių smulkmenų pliaukšėti per užpakaliuką, juk situacija visiškai nepavojinga (esu visiškai nepliauksinčiųjų šalininkė, nesugalvoju už ką galėčiau suduoti mažyliui, bent kol kas tai tikrai )

kai vaikai išveda iš kantrybes (čia jau po visu aiškinimų gražiuoju) paimu už pečių, atsuku į save ir piktai, bei įtaigiai mėginu aiškinti ko nesuprato geruoju.Kartais tenka net šiek tiek papurtyt, jei per isterij nebegirdi.Dažniausiai padeda, o ypač padeda prieš vaiko agresiją, kai puola muštis, po tokio kontakto vaikui ranka jau nebekyla(bent jau tam kartui).Gal aš kokia nematoma, ir vaikai negirdi, ką sakau jei nestoviu priešais. Na o kai jau visai visai baigiasi kantrybė, būna ir pliaukštelėjimu per užpakaliuką, tačiau niekad jokiu kitokiu įrankiu kaip tik ranka. Bet čia jau reti atvejai...

As darau panasiai, tik purtyti nepurtau, tiesiog laikau ir laukiu kol baisis isterija, nes kai mato jog nereaguoji i tai, noras isterikuoti praeina Tiesiog atsisuku i save , laikau ir laukiu. Bet tuomet nebuna jokiu islygu, tiesiog paaiskinimas ir bandau nukreipti demesi nuo konflikta sukelusio objekto . Kantrybes reikia, bet po kokio 5 karto pradeda suprasti, kad isterijos tokiu atveju neveikia ir jos trunka trumpiau
Papildyta:


Zinot, kad nugara skauda labiau tikeciau mama, nei paaugle dukra. Juk ne vienai, ypac kai vienas nestumas seka po kito, nugara skauda Jeigu jums pavyko to isvegti - sveikinu , ne visoms taip sekas Ir nereikia taip jau interpretuoti laiko trkdymo, juk visos cia uzsuka pasimokyti kantrybes, kaip ja ugdyti.

Žinokit šiandien ėjau pasivaikščioti su teta ir savo krikštasūniu (4 metai).. Jie ruošiasi važiuoti pas gimines į Latviją, tai ėjom ir aptarinėjom, ką jis ims į kelione, ką jam reikia dar nupirkti (sulčių ir sausainiukų mašinoje valgyti )..teta sako einam į parduotuvę nupirksim sausainių ir dešrytės sumuštiniams, tai mažius kaip užsiožiavo neeisu, sustojo vidury kelio ir rėkia NEEISIU, teta vis bando pakalbinti, kad einam, pažiūrėsim gal atvežė kokių naujų prekių, einam reikia gi tėveliui dešrytės nupirkti, nes nepavalgys bus silpnas na ir pan... o jis vis tiek neeisiu.. mato, kad artinasi mama, tai tupia, o galiausiai visai atsisėdo ant asvalto teta sako jam, kad kelkis, juk niekas nesėdi ant žemės, o tas Bac ir atsigulė jau žiūriu teta garuoja, priėjo prie jo, paėmė už rankos ir kelia (tempia, kad atsistotų), bet vaikas tai jau nemažas, užsispyrė ir priešinasi, nesikelia ir vis rėkia niekur aš neeisiu. Girdžiu jau balsą pakėlė ant mažojo ir vis tempia, o tas nesistoja. Sakau duok aš pabandysiu.. teta pikta kaip širšė (parduotuvėlėl jau tuoj užsidaro, vaikas isterikuoja, žmonės per langus išlindę stebi, kas vyksta) sako, daryk ką tik nori. Vaikas į mane kvadratinėm akim žiūri ir rėkia nesikelsiu, neeisiu. Aš gi, jau visokiausių būdų prisiskaičiusi ir pan.. sakau nesikelk, pagulėkim, priėjau ir atsisėdau šalia ant asvalto.. nu toliau cirkas tikras buvo.. vaikas iš netikėtumo rėkti nustojo, sako kodėl tu sėdi, aš jam atsakau, kad tu sėdi ir aš nusprendžiau pasėdėt, kad tau liūdna nebūtų. Vaikas (atsikelia ir mane už rankos paėmęs traukia, kad kelčiausi): nesėdėk ant asvalto, gi išpurvinsi kelnytes...žmonės gi nesėdi ant žemės - nešvaru, nesveika
galvojau numirsiu iš juoko, bet gi negaliu juoktis iš vaiko, tai klausiu, o kodėl tu gulinėji, nebijai išpurvinti rūbelių.. jis sako aš negaliu eiti man akmenukas koja duria, reikia akmenuką išimti išėmėm tą nelemtą akmenuką, tai spėjom ir iki parduotuvės nueiti ir jokių 'psichų' daugiau nebuvo... tik vis teta negalėjo apsiramti: "juk galėjo pasakyti, kad akmenukas įkrito, o ne vartytis ant žemės"

Tai tetai reikejo iskart uzuoti klausima 'kodel' Kodel nenori eiti i parduotuve?
Aisku, kai vaikui akmenukas duria tai argumentas, kad teveliui reikia desrytes nulinis
O jus graziai prasisukot

ačiū stengiuosi visada su vaikais gražiai elgtis

Sveikos.kaip dziugu,kad yra mamyciu,kurios turi tiek kantrybes su maziuku oziais
o,as jos mazai beturiu,gal del to,kad istisai sedziu namie su 3-eju metu sunum,kuris nemoka pats pazaist,tik sekiot paskui zyst ir lyst visur kur negalima.nesakysiu,kad su juo neuzsiimama,zaidziu,kalbuosi,glostau ir pamyluoju bet tik paprasyk,kad pazaistu pats tuoj zvygimas,kandimas ar znybimas man....nebeiskenciu,apsaukiu tada pusvalandi ramu,zaidzia...tik pamato,kad as jau nepikta vel tas pats...paskui kaltinu save,kad nesugebejau graziuoju jo pastatyt i "vieta"..tik laukiu,kada greiciau i darzeli eis,o as i darba pakeist aplinka man jau rodos gyvybiskai svarbu

Aš nemėgstu šito žodžio "ožiukai", nes jis man asocijuojasi su klykimu ir pan. dalykais be reikalo, taip neva vaikai elgiasi tik šiaip, nes yra "ožiukai".

Aš manau, kad vaikai visada elgiasi netinkamai kažko veikiami vengiu šito žodžio "ožiukai", nors jaučiu maniškė būtų kai kurių nuolat baudžiama dėl "ožiukų", ji labai emocinga, jautroka, degtukas, jei kas nepavyksta, jei ko negauna, visada didžiausi skandalai,, na, bet manau normalu vaikas protauja yra ne mėmė, žino ko nori Ir yra dar per maža, kad suvoktų suaugusių taisykles, kodel negalima, kodel galima ir pan.

Sunku šiaip man, kartais kantrybės nėra, užrėkiu, nors kaimynai sako, kad aš geležinių nervų Kažkaip man atrodo, kad tiesiog į viską reikia žiūrėti paprasčiau ir linksmiau

O klykiančio vaiko, net ir savo rėksnės, 4 val neįsivaizduoju Tiesiog širdį turi pradėti mamai skaudėti, juk kiekvieną vaiką galima atitraukti, galų gale tam tikrais dlaykais, kuriuos jis mėgsta - muzika, durniavimu kokiu, žaislais maniškei kartą labai ilgai leidau klykti, bet tai buvo paskutinis kartas, lovytėje prasiskėlė lūpą, nusiklykė baisiai, kam to reikia, atseit dėl to, kad vaikas savo lovytėj miegotų. Ai, užmiega pas mus, pernešu, arba ne, ką dabar vaiką klykinsi, kad jis mus myli ir nori būti kartu.

O šiaip, faina, kad tiek daug šaunių mamyčių, kurios prieš smurtą pagarba

sveikos mamytes...o as ir nebezinau kaip elgtis su savo sunaiteliu geras jis vaikas yra,bet pastaruoju metu pradejo kandziotis,tampyti veidus,gnybti ir pan as su juo stengiuos graziai kalbet,aiskinu,jog skauda,kad jo elgesys netinkamas,o jis savo sypsenike ismetes ir vel tas pat kai paklausiu,ar nori per uzpakali gaut,sako ne...bet kita kart nebetenku kantrybes-uzpliauskinu o tada nori tuoj pat susitaikyt su manim .pati suprantu,jog tas uzpliauskinimas yra del to,jog nebezinai kaip susitvarkyti su vaiku.ir taip irodai savo bejegiskuma.nemegstu as to pliaukstelejimo,po to sazine juodai uzgrauzia,juk jis daug silpnesnis uz mane... tad gal zinot kaip atpratint nuo tu kandziojimusi?

sveikutes
yra daug nuomoniu,daug isitikinimu ir daugiausia elgesio is principo....
Taciau as manau,kad mama reik but naturalia su naturaliais pliusais ir trukumais o,neprisiskaicius knygose formuliu kaip auginti vaika...zinoma yra tam tikru patarimu,zurnaliukuose,knygutese,bet tik negyvent jom...Viena mama sake:as savo dukryte auginu pagal kazkokia amerikos knygos autore
nieko nesakiau,bet pamaniau jog tai dirbtinis bendravimas su vaiku,mergaite isprausta i remus,nes tuose remuose ir mama...ir nepastebejau,grazaus silto bendravimo su vaiku,nors mergyte klause,taciau tai atrode greiciau isdresuotas zmogutis...reikia vaikui leist issiliet,reik leist jam rodyt emocijas,mintis isreikst...zinoma reiktu rast viduriuka,bet tai labai sunku pvz.man jau atrodo sunku su savo berniuku,neiseina visad pataikyt,kad neissoktu ozelis..grauziau ir as save,grauziu ir dabar....bet galu gale mes esam zmones taip pat turincios jausmus ir kantrybe,kuri nevisada gelezine nors ir suaugusios esam svarbiausia tai,kad nuosirdziai myletume ir butume nuosirdzios ir tikros savo vaikam ir manau palaipsniui rasim iseiti visose situacijose

Stai kai maniske buvo ismokusi gnaibytis padariau taip:
Ji man isgnybe ir ziuri kaip as reaguosiu. O as ignybiau irgi atgal. Ji man vel gnybia,as jai vel atgal. Nepatiko. Nuo tada ir baigesi gnaibymasis
Ka ji man megina padaryti,ta as ir jai.. Buvo laikas kai mego plaukus pesti. Vienakart papesiau jai ir nustojo...
O pliaukstelint per uzpakali nemanau,kad bus pasiekiama rezultatu... kad ir kai vaikas znaibosi. Jis jums ignybia - jus jam per uzpakali.. vaikas siu veiksmu nesusieja....
Esu kategoriskai pries smurta... Bet to : "as tau - tu man" smurtu nelaikau.. vaikas turi pajausti,kad mamai skauda,kai jis kandziojasi/znaibosi ir t.t.

Taip tai geras metodas as ta pabandziau kazkur pries metus kai mazius man pagaves raudavo plaukus...
pirma kart neveiksminga buvo,nes as vos jam pestelejau,jis ne nepajuto o,antra kart papesiau,pajuto,labai apsiverke po to baigesi plauku rovimas dabar megsta man juos sukuoti

neduodu as jam per uzpakali kiekviena karta,isvis yra mazai tegaves,gal kokis 4kart ir uzpliauskinau. nes jau kantrybe truko...o siaip as pati pries smurta ir nemanau,kad musimu gali isaukleti,tiesiog taip nutinka...pati esu gavus per savo gyvenima ne daugiau 3kartu.viena kart is tapkes ,o viena kart gavau ir dirziuko,nes mama pamate,jog as budama 5metu uzlipusi ant penkiaaukscio namo stogo stoviu ir saukiu ja daugiausia as jam aiskinu,arba jei elgiasi netinkamai pvz:zaisla lauzo,perspeju,kad jei dar karta pamatysiu,tai paimsiu,ir jei toliau taip daro,ivykdau,ka zadejau padaryt...o jis kai ignybia ar ikanda,sakau,jog man skauda,tai jis puola atsiprasynet,pa duot.bet pastebejau,kad jis dazniausia taip elgiasi,kai yra mociute kuri nors,o esu pastebejusi,kad kandziojasi ir tada,kai dantys dygsta esu ir as jam bandziusi atgal ignybt,bet nemanau,kad tai gerai...tai suteikia skausma ir vaikui ir man(psichologini)...svarbiausia kantrybes turet paciai ir laikui einant viskas susitvarkys

mano vaiko gydytoja patare naudoti sita metoda kovojant su vaiko visais isgalvotais kenkimo budais... bet mano atveju nelabai pasiteisino, nes jis pradeda juoktis, atrodo supranta tai kaip zaidima kazkoki....nzn ka daryt...

man atrodo daugeliu atveju reik tiesiog islaukt,juk tai netrunka ilgai.
mano suneliui plauku pesimas atgal pasiteisino,daugiau taip nedare
bet po kiek laiko pradejo metytis is zaisliuku,dideliu lego detaliu,kieme rastu akmenuku,kartais skaudziai pataikydavo man,taciau mest i ji atgal man jau atrode nelabai gerai.tad pamacius,kad jau ciumpa ir mes,greit pradedavau dainuot arba griudavau ant grindu ir pradedavau zaist su jo zaisliukais maziukas taip ir liko kelis kartus nustebes stovet su savo kesliuku po to tokiu budu isigudrino mane pritraukt prie jo zaidimu-pasidaviau...bet supratau,kad tai nera gerai ir nusprendziau kuri laika kas 40 min.reguliarei skirt 30 min.tik jam ir jo zaidimukam,greit isgaravo noras metytis ir praejo noras istisai zaist su mama

Reikia kantrybes,bet nevisa uztenka

Maniškė labai jaučia kada ji jau viršijo visas ribas, tada pribėga apsikabina, pradeda bučiuoti ir visas meilės priesaikas duoti, tada aš susilydau ir visos nuoskaudos dingsta Todėl vaikas ir nežino žodžio NE

Tikrai taip...reikia tos kantrybes,ipatingai auginant tuos mazus kleckiukus ir tikrai ne visada jos uztenka,bet manau susivaldzius kelis kartus,veliau tai iseina savaime o,del pavieniu kantrybes netekimo nereikia saves grauzt visko juk buna,svarbiausia,kad tai netaptu kasdienybe :)ir kad kantrybes trukis neturetu baisiu pasekmiu

O as labai siulyciau visoms mamytems paskaityti gera knyga Rudolfo Dreikurs "Laimingi vaikai" Issukis tevams. Nuostabi knyga su daaaaug pavyzdziu. Rasite kiekviena sau atsakyma i kylancius klausimus kaip vienu ar kitu atveju pasielgti.

na va paskaitinejau ir patarimu pasisemiau kariauju ir as su savo mazaja visa vasara, (2metai) ir i uzpakaliuka gavo net is rykstes, bet dar labiau cypti pradedavo. dabar bandau aiskinti graziai ir pastebejau, kad labiau klauso nei kad saukiu. pradedam susidraugauti, nors oi kaip pritruksta kantrybes.. na nieko isaugs tie vadinamieji oziukai.mamytes stiprybes ir sekmes...

Sakau,jog patariu paskaityti ta knyga,nebenoresite aukleti nei rykstemis nei balso kelti

tikrai nesaukiu, nes taip ir vaika nervininku galima padaryti, tuo metu metu visus buitinius darbus ir begu zaisti su vaiku, tai labai padeda, todel musu vaikas retai buna neramus. nesuprantu mamų, kurios rekia ant vaikų, manau, kad ne tokioms vaikus gimdyti, as ju negerbiu.

O mes turim ožiukų kambarį.. ir dar "raganą Birutę" kuri vaikų ožiukus atvažiuoja išvešti, bet užtenka, telefoną į rankas paimti ir ožiukai išlaksto, kodėl taip bijo nežinau..

Va is sitokio nezinojimo ir pridaroma klaidu. Vaiko baime buti isveztam, atskirtam nuo motinos yra labai rimtas dalykas, tad nereikia is ju atimineti drasos , atseit kvieciantis kazkokia ragana Birute. Akmens amziaus metodas. Nieko gero neduos, vaikui ivarys baime ir nieko nepasieksit. Tikrai rekomenduoju auksciau pamineta knyga. Labai daug vertingu patarimu suprantama kalba, neaukstom materijom isdestyta, naudos tikrai bus! Isigykit,tikrai verta!

as dazniausiai nekreipiu demesio greitai nurimsta kai mato, kad niekas i ja nekreipia demesio, arba tiesiog paduodu atsigerti ar koki zaisla, atvedu kate, nes jos graziai draugauja ir vaikas is karto ramus

1.visiskai nesutinku, kad taip reikia elgtis. vaikas turi zinoti, kad yra darbu kuriuos tevai turi atlikti, o ne taip, kad kaskart jam uzsimanius tevai viska mes ir leks jam demesi rodyti. as mazajai paaiskinu, kad kai baigsiu galesim zaisti, arab ytraukiu ja i savo veikla- jei tarkim skutu bulves, jai buna labai smagu tas nuskustas bulves mesti i dubeni. arba kartu su manim pasiemus sluoste valyti dulkes.

2. ir siuo punktu nesutinku, kartais pakeltas balsas tikrai gelbsti. aisku ne tokiom priemonem reikia autoriteta tevam issikovoti, bet kartais padeda.