Dvi mano dukrytės miega. Neapsakomai ramu. Pro praviras terasos duris sklinda paukštukų čirškėjimai ir čiulbėjimai, žydinčios vyšnios kvapas, girdžiu, kaip vyras kieme skaldo malkas. Viskas taip paprasta, bet taip gera... Kokia aš laiminga... Laiminga, turėdama tai, apie ką visada svajojau...
Nežinau, kodėl, bet visada svajojau apie dukrytes. Ir pirmą kartą šią neįkainojamą dovaną iš dangaus gavau 2009 04 23 (nuo tada nebeabejoju, kad Dievas tikrai yra).
Kai mūsų pirmagimei Elzytei sukako vieneri, su vyru vis dažniau ir vis rimčiau pasikalbėdavome, kad norime labai dar vieno tokio nuostabaus mažo žmogučio. Ir, lyg tyčia, gandrai vis dažniau praskrisdavo virš mūsų namo. Supratau, kad tai ženklas. Ir ėmėmės malonaus leliuko kvietimo. Prieš tai apsilankiau pas gydytojas, pasitikrinau sveikatą, kad jausčiausi ramesnė. Taigi, vasara - tam tinkamas metas. Dar nusprendėmė su vyru, kad bandom iki liepos pabaigos, jei nepavyks, vadinasi, nelemta. Tą liepą kaip tik atšventėme mudu savo draugystės 10 metų sukaktį, važiavome į Druskininkus pailsėti, ir, labai tikėtina, kad būtent šiomis dienomis ir viskas prasidėjo....
Štai ir baigėsi liepa, rugpjūčio pradžia. Žinau, kad praėjo jau mūsų pačių susigalvotas terminas. Darau nėštumo testą. Neigiamas. Neapsakomai liūdna. Bet įtikinu save, kad taip turi būti, taip geriau. Bet nesulaukusi savo dienų pradedu įtarti, kad tas testas vis tik sumelavo man. Užsuku į vaistinę, grįžtu su dar vienu testu. Neigiamas. Po kokio pusvalandžio įeinu į vonią, žvilgteliu - atsirado antra juostelė. Širdis ėmė daužytis, nieko nebesuprantu. Nebežinau jau, ko noriu, lyg jau ir susitaikiau su mintimi, kad artimiausiu metu antro vaikelio neturėsime, tad bijau vėl pradėti tikėti, jog viskas gali būti kitaip. Palaukiu kito ryto ir pasidarau dar du testus, na, jei vienas neteisingai parodytų. Bet šį kartą abu rodo teisingai. O aš esu visiškai pasimetusi. Atrodo, tokia išsvajota akimirka, norisi pulti, pasakyti vyrui, o lyg tyčia dėl kažkokių smulkmenų esame apsipykę, taip kvaila... Bet ši žinia mus, žinoma, sutaiko, džiaugiamės abu, bėgu pasakyti ir savo mažylei,kuri, aišku, nieko nesupranta dar... Nors giliai širdy pasidaro kažko liūdna, kad mano mažiukė greit taps vyresniąja sesute...
Nuo pat nėštumo pradžios mane apėmė tokia stipri nuojauta, kad turėsime dar vieną dukrytę. Net keista, niekad neturėjau tokio stipraus jausmo. Ir vardai tik mergaitiški sukosi galvoje. Ir vėl parduotuvėse tik mergaičių drabužėliai man gražūs. O visi aplink linki berniuko. O man taip pikta dėl to linkėjimo,nors suprantu, kad tai nieko nereiškia. Ir nebebandau aiškinti, kad mes labiau norime mergaitės. Kelios pažįstamos pasiremdamos visokiais skaičiavimais mane tikina, kad tikrai berniuką turėsiu. Net vardus berniukiškus jau man siūlo. ir, lyg tyčia, laukiasi kelios draugės, su kuriomis kartu laukėmės savo pirmagimių, ir jos, turėdamos berniukus, visos dabar laukiasi mergaičių. Tai vėl save įtikinėju, kad ir man kitos lyties kūdikis dabar skirtas. Ir bandau pati nusiteikti, kad turėsiu berniuką, ieškau visokių sūnelių pranašumų prieš dukrytes, bandau save nuteikti, kad gal mano nuojauta klysta. Ir pagalvoju - juk negali visada gauti to, ko nori... Beje, echoskopijų metu perspėdavome gydytojas, kad nesakytų, ko laukiamės, tuo labai jas nustebindami. Nors smalsumas labai didelis, bet mums abiems atrodo, kad kur kas didesnis džiaugsmas bus sulaukti ir patiems pamatyti tą ypatingąją dieną.
Nėštumo priežiūrai lankiausi pas labai malonią akušerę Rolandą Jokubauskienę. Numatoma gimdymo data - 2011 04 23, kaip tik per antrąjį mano dukrytės gimtadienį. Pagalvoju, kad jei taip ir nutiktų, būtų labai keista, bet ir labai smagu. O pats nėštumas nebuvo sunkus. Tik, žinoma, negalėjau viso laiko skirti savo pomėgiams ir poreikiams, kaip pirmąjį kartą, juk mano dukriukas kasdien dar su manimi. Bet mes draugiškai, o kartais ir nelabai, laukėme leliuko, stebėjome, kaip auga pilvelis. Mažoji vis glostydavo pilvelį sakydama "sesė", nors iš tiesų ji norėdavo pasakyti "caca", bet to žodžio aiškiai ištarti jai nepavykdavo. Kiekvieną rytą ir vakarą jai būtinai reikėjo padaryti leliukui "myliu myliu" ir pabučiuoti. Tačiau mane dažnai aplankydavo abejonės, ar sugebėsiu būti gera mama dviems vaikučiams. Ar mano vaikai bus laimingi, turėdami vienas kitą, ar draugiškai sutars. O labiausiai pergyvenau, kad mano mažikė taps didele, kad jai teks mažiau dėmesio, nebebus ji vienintelė... Taigi su tokiomis permainingomis nuotaikomis laukiau pavasario...
Laukdama šio gimdymo jaučiausi kaip turėdama galimybę perlaikyti ne itin pasisekusį egzaminą. Mat pirmas gimdymas klostėsi ne taip, kaip aš norėjau, teko pasinaudoti epidūriniu nuskausminimu, gimdykloje prabuvau beveik 10 valandų, nepavyko pačiai išstumti dukrytės. Tad tikėjausi, kad šį kartą, jau turėdama patirties, pati viską padarysiu kur kas geriau. Tiesa, gąsdino mane tai, kad po echoskopijos gydytoja pasakė, kad vaikutis nemažas bus, bijojau, ar pavyks pačiai pagimdyti. Bet mano akušerė mane nuramino, kad viskas bus gerai, tad ir aš tuo patikėjau.
Štai ir atėjo balandis. Galėčiau jau bet kurią dieną gimdyti. Vaikščioti jau sunkoka, bet galvoju, kad visai smagu būtų sulaukti dukrytės gimtadienio. O ir vyras vis primena, kad jam šiuo metu daug darbų, geriau, kad aš neskubėčiau, palaukčiau balandžio pabaigos (tarsi nuo manęs tai priklauso). Taigi, laukiam balandžio antros pusės. O kol kas stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su dukryte - važiuojam į mišką, prie jūros, į teatrą, į svečius.
Balandžio 22 diena. Iš pat ryto paskirtas vizitas pas akušerę. Jei nepagimdysiu iki šios dienos. Ryte, paskirtu laiku pasirodau. Akušerė vėl įkvepia optimizmo. Apžiūri soste, pradžiugina, kad veikla po truputį vyksta, kad per Velykas (24-25 d.) jau turėčiau pagimdyti. Paklausiu, o kada ji dirbs GN. Sako, kad šiąnakt, o per šventes nedirbs. Sau tyliai pagalvoju, kad reikia tada šiąnakt jau ir gimdyti - ir pas pažįstamą malonų žmogų, ir jau dukrytės gimtadienis bus. Dar prieš išsiskiriant sutariame, kad vakare atvažiuosiu į GN ir ji pamatuos vaikelio širdies tonus, kad būtų man ramiau. Ir dėl visa pikta gaunu siuntimą į patologinį, jei po švenčių dar būsiu 2in1.
Po apsilankymo pas akušerę nueinu pas mamą, išeiname pasivaikščioti po parkus su mama, tečiu ir dukryte, užsukame į kavinę papietauti. Jaučiu vis užeinančius skausmus ir svarstau tyliai savyje, ar čia jau ženklas, kad greitai bus ypatingas susitikimas, ar vėl paruošiamieji, kurie dažnai užeidavo ir dingdavo. Po pietų vežu dukrytę dar į masažą ir pas gydytoją, vairuot jau sunku, nes vis užeina koks sąrėmiukas. Kitų planų atsisakau, grįžtu namo pailsėti. Namie sąrėmiai vis užeina, bet nereguliarūs, ne tokie stiprūs, kaip įsivaizdavau, bet kitokie, nei būdavo iki šiol. Išleidžiu dukrytę į kiemą, ji žaidžia smėlyne. Aš pasidarau arbatos, sėdžiu terasoje, geriu ir valgau šokoladinį saldainį, galvodama, kad greitu laiku tokių negalėsiu jau valgyti, ir nuo tų minčių tas saldainis paskanėja keliskart. Paskambinusiam vyrui sakau, kad jau gimdysim. Iš balso suprantu, kad dar nelaiku. Tad leidžiu pabaigt darbus, pasakiusi, kad pajuokavau. Nors pati jaučiu, kad nebejuokai čia jau. Vaikštinėju po kambarius, susitikrinu daiktų sąrašiukus prie tašių į gimdyklą, susirenku,ko trūksta. Sąrėmiui užėjus sustoju, atlieku kvėpavimo pratimuką, kurio mokė nėštukių mankštelėse. Veikia, geras pratimukas. Nusimaudau po dušu, nusidepiliuoju, kur pasiekiu, nagus susitvarkau - pasipuošiu visa didžiajam susitikimui. Grįžusio vyro dar paprašau nufotografuoti pilvą, gal paskutinį kartą. 20 val. pasiskambinu akušerei, paklausiu, ar galiu atvažiuoti tonusiukų matuotis. Galiu. Prieš išvažiuodama dar sukraunu lagaminą dukrytei. Jaučiu, kad prireiks jai važiuoti pas močiutę kelioms dienoms.
8,20 atvažiuoju į GN, einu pas savo akušerę, susitikus pusiau juokais sakau, kad turbūt ir gimdysiu dabar. Ji tik pasijuokia. Matuoja tonusiukus, aparatas užfiksuoja ir sąrėmius. Po matavimo akušerė pažiūri kaklelį, pasako, kad prasivėręs jau 4 cm. "Niekur tavęs nebepaleisiu, eik į apačią užsiregistruoti" pasako. Susigraudinu iš to jaudulio ir iš tos laimės, ašaros kelios nuvarva, visa virpu. Pagalvoju, vis tik vaikai švęs gimtadienį tą pačią dieną. Ir vėl pasidaro gaila vyresniosios, kad jos antrojo gimtadienio neatšvęsime kartu.
Nusileidžiu į Priimamąjį. Vyras su dukryte buvo nuėję pasivaikščioti po mišką. Pareina, vyras kažkodėl nebesijaudina, ar bent jau to neparodo. Apkabinu savo mažąją, paskutinį kartą tokią mažytę man, nes po kelių dienų ji staiga tapo tokia didelė... Paskambinu mamai, kad atveš vyras jai Elzytę. Jaučiu, kad ir mama susijaudina. Dar pagalvoju, gerai buvo gimdyti pirmą kartą, niekas nežinojo, kad gimdau, tik po visko pranešėme. O dabar tenka pranešti iš anksto, žinau, kad mama jaudinsis, kol nepagimdysiu, turbūt ir nemiegos. Vyro mama taip pat laukė ir nerimavo.
Atliekame apačioj visus formalumus, atsisveikinu su mažąja ir liftu kylu vėl į gimdyklą, buvo jau kažkiek po 21 val.. Einu pas savo akušerę, labai džiaugiuosi, kad gimdysiu pas ją, vis tik pažįstamas jau žmogus, ir šiaip, ji man labai faina. Tai be jokių abejonių sutinku gimdyti be gydytojų priežiūros. Einame į 205 gimdyklą. Nužvelgiu 201 - čia gimdžiau pirmąjį kartą... Gimdykloje akušerė apžiūri mano kaklelį ir džiugiai nustebusi praneša, kad atsidarymas jau 6 cm. Ir aš labai džiaugiuosi, kad mažiau nei per pusvalandį mano leliuko kelias jau 2 cm platesnis. Pasako, kad epidūro jau nebegausiu. O aš dėl to labai džiaugiuosi, tikiuosi, kad ištversiu viską be jokio nuskausminimo. Po tonusiukų matavimo gaunu kamuolį, ant kurio visai smagiai šokinėju ar siūbuoju. Sąrėmiai vis stiprėja. Ir dažnėja. Skauda, bet kentėti galima. Kvėpuoju. Laukiu vyro. Akušerė vis įeina, linksmai pasišnekame, ji pagiria mane, kad šauniai laikausi. Apie 22 val. sugrįžta vyras. Man gera, kad jis šalia, nors vis tiek skauda. Ir vis labiau. Pagalvoju, kad gal vis tik geras dalykas tas epidūras. Nors vis vien jo nebenorėčiau. Kvėpuoju vis smarkiau. Net negalvoju, kiek visa tai truks. Buvau įsitikinusi, kad tikrai dar kelias valandas. O akušerė vėl apžiūrėjusi pasako, kad reiktų prakirpt vandenų maišą, nes jau viskas čia pat. Paklausia, o gal vis tik laukiam vidurnakčio, dukrytės gimtadienio. Pasakau, kad ne, nereikia. Pirmiausia, aišku, pagalvoju, kad skauda ir noriu, kad kuo greičiau nebeskaudėtų. Po vandenų prakirpimo turiu laukti noro stumti. O man atrodo,kad visada norėjau, tai nebesuprantu. Palinguoju dar ant kamuolio, vyras dar pamasažuoja mane ir aš nusprendžiu, kad nebegaliu jau laikyt ilgiau, tikrai noriu stumti. Vyras išeina pakviest akušerės,o mane apima jaudulys ir baimė, o jei vėl nepavyks pačiai išstumti,kaip pirmą kartą. Ar dėl to jaudulio ir baimės, ir dėl kitos priežasties, bet kojos ima taip nevalingai virpėti, neina sustabdyti to drebulio. Bet vėl nuteikiu save, kad galbūt čia paskutinė galimybė mano gyvenime atlikti šį didingą darbą, ir nusiteikiu, kad turiu tai padaryti gerai.
Po to viskas labai greitai vyko. Jau turbūt nieko nebegalvojau, klausiau tik akušerės nurodymų. Vienas sąrėmis, stumiam stumiam, stengiuosi iš visų jėgų, jaučiuosi tokia stipri. Vyras ir akušerė šypsosi, kad jau ausytės matosi. Reikia pastumti dar. Vyras bando paimti mano ranką, palaikyti, aš kažkodėl ją nustumiu, bijau per daug suspausti, įsikimbu į lovos kraštą ir vėl stumiu stumiu. Ir staiga... toks lengvumo pojūtis. Taip netikėtai. Ir taip gera. Aš tai padariau. Akušerė su didele šypsena atsuka mums patiems pasižiūrėti, ką turime. Mergytė. MERGYTĖ!!!!!!! Mūsų dukrytė. Išsvajota, tiek jausta ir laukta. Guli tokia šiltutė ant mano krūtinės. O tokia mažytė mažytė, abu su vyru susižvalgome ir vos ne kartu pasakome: "Kokia maža...". Pasižiurime abu vienas į kitą, šypsomės, žodžių daugiau nereikia. Tik girdžiu akušerę kolegei sakant: "Pažiūrėk, kokie laimingi". O mane apima toks nuostabus jausmas, kad štai pagaliau viskas yra taip, kaip ir turėjo būti. Net keista, kad prieš tai kamavo kažkokios abejonės ir baimės. Ir be galo savimi didžiuojuosi. Išlaikiau tą egzaminą. Labai labai gera. O aš tokia šaunuolė
Paima mažiukę nuo manęs. Pasveria. 3870 gr., ūgis 56 cm. Na visai ne mažytė. Keista, kad tie naujagimiai vis tik gerokai mažesni už mano mažylę, tuoj švęsiančią antrąjį gimtadienį. Pritrūko 55 minučių, kad abi dukrytės švęstų gimtadienį tą pačią dieną. Gal ir gerai, pagalvoju, abi turės po savo dieną.
Toliau viskas paprasta - suvystyta juodaplaukė Anelė (vardo reikšmė - angelas) guli šalia, valgo mano pienuką. Palatoje jauki prieblanda. Paskambinam su vyru abu savo mamoms, pranešame, kad jos turi dar vieną anūkę ir gali ramiai miegoti. O mes tiesiog džiaugiamės. Pavargę, bet laimingi.
Štai tokia paprasta, bet man be galo ypatinga, mano laukimo ir gimdymo istorija. Mano svajonės išsipildymo istorija. Vis dar negaliu suprasti, už ką man tokia dovana, juk nesu niekuo ypatinga. Bet esu labai dėkinga už šią savo paprastą gražią laimę...
