Iš karčios patirties. Kažkada nekenčiau vaikų. Rašau ir negaliu patikėt. Buvo taip - kai man buvo 11, vienas iš brolių vedė ir susilaukė dukters. Viskas OK, gražu, ir man buvo labai įdomu kol... atvažiuoja jie į svečius - neik į aną kambarį, maitina. Prižiūrėk, aš pietus gaminu - kaip ne, tu PRIVALAI ją mylėt. Turėjau lėlių,aišku nebelabai jos man jau buvo reikalingos, bet atsidūrė dukterėčios rankose, be mano žinios (reikia pastebėt kad mergytė buvo labai irzli, gal kokių pilvuko bėdų turėjo, tad bent iki dvejų metukų laaaabi dažnai būdavo paleikama seneliams 'pasidžiaugt', antrosios dukrytės jau mums nepalikdavo nes buvo rami ir gerutė). Skaudžiausia buvo kai jai atidavė mano pačios nusimegztą lėlytę, kuri man buvo labai brangi, mano mažos kūrybos vaisius - tada jau verkiau labai skaudžiai, tiesa, mamai ką sakyt siaubingai bijojau - juk 'kaip galiu neduot visko juk ana mažesnė'. Tada pamenu surinkau visus savo žaislus, kiek turėjau, ir iš pykčio nunešiau ir atidaviau kaimo asocialų vaikams. Pasilikau vien tik Barbę-buvau gavus dovanų net nepamenu iš ko, tikrą vokišką Barbę, kurią turiu iki šiol nors man 34
ilgai saugojau, kai išvykau studijuot išsivežiau su savo daiktais - bijojau kad ras ir atiduos, kaip ir viską... užaugau, buvo mintis atiduot kam nors, bet Dievas davė dukrytę
Beje ir šunį galėjau turėti tik kieme, nors ir kaip prašiau. Man tada atrodė kad toks šuo tai ne šuo... nusivylimas būdavo. Mano sūnus nuo 2metukų turėjo katę, dabar jau 8metai turim šunį, mažą tokią, iš globos namų, net MB kuris nelabai šiaip mylėtojas faunos vis tik alpsta nuo jos nes ji su tokia nevaržoma meile jį pasitinka kad tiesiog neatsispirsi
Ką norėjau pasakyt? O tą kad nekenčiau vaikų labai ilgai. Nesąmoningai - ir tik tėvų, ypač mamos dėka. Ne vaikai turi vaikus augint, o tėvai. Tai jų ir tik jų rūpestis. Vaikai gali padėti, jeigu tikrai to nori, o ne virsti tarnais. Kai pradėjau lauktis, sūnui buvo 12, jis džiaugėsi, deja, vaikutį 5mėnesį praradau
liūdėjom ir verkėm kartu. Po metų stebuklas įvyko, sesės atėjimui visi ruošėmės - sūnaus atsiklausdavau ar pirkti kokį rūbelį, 'įgaliojau' suorganizuoti vardų konkursą (koks tarp mergaičių populiarus tapo
), labai daug pasakojau apie jį patį kaip jo laukiau, kokių 'šposų' jis leliukas prikrėtė (pvz apsisiojo tėtį ar gydytoją)... jei jau su bernu galima kalbėtis, su mergaite juo labiau. Tarp kitko, manau jos draugų kompanijoje yra 'piktžolių', gal net tarp giminių, iš serijos kalbančių - va tau baigtųsi katino dienos jei būtų dar vaikų, seksas tai yra tai ką matai TV-internete-ir kitur... ir jai matomai nemaloni mintis kad 'seniai' (taip taip-tik taip ir atrodom vaikams) TUO užsiima.
PS - dėl psichologo jūs neteisi, ne vaikas pas jį turi eiti, o pirmiausia jūs, nes jums būtina pagalba, jūs neturite ramybės. Tik po to turėtų eiti dukra, bet VIENA, be jūsų, kad pajustų pasitikėjimą ir žinotų, jog visada galės anonimiškai išsilieti, o tai kad jums 'buvo nepatogu nes ji grubiai kalbėjo' - čia psichologo darbas, ne jūsų, ir matosi kad jūs deja negerbiate dukros, jums tik rūpi 'ką kiti pasakys', beje jūs ir pati nesijaučiat saugi. Labai nuoširdžiai paklauskite savęs - ko noriu aš? kodėl noriu vaikučio? gal širdies kertelėje tikitės sūnaus, po dviejų dukrų? gal šito tikisi (slapčia, ar atvirai) jūsų vyras, mama, jūs pati? Beje, tai kad kreipėtės čia, rodo kad jūs GALITE ir NORITE būti gera mama
PPS - su minėta dukterėčia esam puikios draugės, užaugom ir viskas išsisprendė. Aš suvokiu, kad ji nekalta dėl to kaip kiti su manim elgėsi. Deja, su mama neturiu jokio dvasinio ryšio, labai skaudžiai skamba, bet tai niekada nepasikeis.
ka patartumet daryti? mes nenorim prarasti vyresniosios dukters... 
