Ketonemija

Maniske per menesi 5 kartus vemdavo Ir dar daug kas priklausydavo ar negalimu produktu uzvalge po normalaus maisto ar ant tuscio skrandzio.

labai dekui visoms uz patarimus ! o kazi kaip su pienu. girdejau, kad yra kazkoks, kuri musu vaikuciai visgi gali vartoti. tik nebeatmenu koki? nes mano sunus labai piena megsta

Turiu atliekamą dėžutę Essentiale forte N, parduočiau už pusę kainos. Jei domina, rašykt AŽ.

na man iskilo klausimu del to essentiale. Ar galime juos duoti vaikams? maniskis pavyzdziui kapsuliu nenuris, ar galima isberti tuos miltelius is kapsules ir duoti atskirai, nes girdejau, kad be to apvalkalo kartais pavojinga duot, nes skrandi gadina ar kazkaip tai. nes labai noretumem nusipirkt.

P.S deja, mes klaipedoj

ku ku, kur dingusios visos?
man taip reiktu sios informacijos apie essentiale forte

Apačioje citatoje surašyta mano dukrytės problema, bet žinutė rašyta prieš 3 mėn.

Šiandien jau galiu pasakyti, kad galim valgyti tortus ir lašinius kilogramais, dukrytė nuo to nevems, ne tai buvo vėmimų priežastis.

Prieš tris savaites turėjom operaciją dėl įgimtos hidronefrozės, inksto vandenės, dėl kurios mano mergaitė ir vemdavo. Operacija sunki, dėl laiku nenustatytos diagnozės (nuolat buvo sakoma - riebalai riebalai riebalai, ketonemija, nebrandžios kepenys bla bla) - daug inksto geldelės surandejimų, tai dalis pašalinta, nupjautas šlapimtakis ir prisiūtas kitoj inksto pusėj.

Dabar nuolat nešiojuosi kaltės jausmą, kodėl man neatėjo į galvą paprašyt pilvo organų echoskopijos anksčiau, nebūtų dukra tiek kentėjus

Žodžiu mielos mamos, - tirkitės, prašykit siuntimų, klauskit kodėl jūsų vaikui ketonemija, ieškokit priežasčių su įrodymais.

O mes su dukryte einam mėgautis riebiais valgiais, vis dar neatsivalgom, reikia juk atsigriebti

vaje sveikatytes jums

Ačiū už palinkėjimą

Mamos, atiduodu KETOSTIX juosteles-testus acetono kiekiui šlapime nustatyti, manau mums jų tikrai nebeprireiks, riebalai jau mūsų draugai . Pakuotė pradaryta, yra apie 40 juostelių

Vilniuje.

o mes, tik dabar pradedam su ta ketonemija gyventi... tyrimai geri,tik laukiame del pieno dar.

mes Klaipedoje, uz atsiuntima sumokesim-gal galetumem nusipirkti? lauksiu a.z.

Sveikos, mamytės

Norėčiau pasidalinti savo nelinksma šviežia patirtimi ir pastebėjimais.

Mano vyresnėlis taip pat turi šią bėdą. Vėmimo priepuoliai prasidėjo nuo 2 metukų. Anksčiau jie būdavo nebaisūs - atgirdydavau rehidronu namuose pati. Paprastai dar tą patį vakarą jau būdavo sveikas kaip agurkėlis. Ligoninėje dėl šios bėdos pirmą kartą atsidūrėme tik prieš keletą mėnesių. Tąkart jį greitai atgaivino lašinėmis, bet vis tiek laikė ligoninėje dar kelias paras. Apsidraudimui. Deja, tai nebuvo į naudą. Namo tada iš ligoninės parsivežė "dovanėlę" - rotavirusą. Turime pagrindo įtarti, kad užsikrėtė būtent paskutinę buvimo ligoninėje dieną, kai jau seniai jautėsi kuo puikiausiai ir nebebuvo jokio reikalo ten būti. Susirgome visa šeima. Saldu nebuvo anaiptol. Ypač, kai galų gale užsikrėtė ir mano mama, kurios sveikata ir šiaip ne per stipriausia. Ją virusas prigriebė itin smarkiai, teko gultis į ligoninę.

Po to kelis mėnesius buvo ramu. Ketonemijos epizodai nesikartojo, netgi spėjome apsidžiaugti, kad gal jau išaugo. Deja, neįtarėme, kokią staigmenėlę mums ruošia gyvenimas. Iki praėjusio savaitgalio...

Vemti vaikas pradėjo, kaip visada, netikėtai sekmadienio rytą. Iškart ėmiau girdyti rehidronu. Vėmė dieną gal tris kartus, bet nesmarkiai. Šlapinosi visą laiką normaliai, jautėsi lyg ir neblogai. Baugino tik ketonų kiekis šlapime - juostelė buvo labai ryški. Bet dehidracijos požymių nebuvo, kaip minėjau, šlapinosi daug, gėrė irgi daug, vėmė nesmarkiai. Prisiminę aną nelinksmą patirtį su rotavirusu ir atsižvelgdami į jo lyg ir neblogą būkę, į ligoninę nutarėme neskubėti.

Vakare dar jautėsi neblogai, bet nusprendėme su vyru pakaitomis naktį prie jo budėti ir vis žadinti gerti rehidrono. Deja, paryčiais vaikas ėmė labai stipriai vemti ir silpti. Mes vis dar tikėjomės išvengti ligoninės - tai buvo klaida. Ryte vaiko būklė labai pablogėjo, skubiai išsikvietėme senelius pažiūrėti mažojo ir išlėkėme į ligoninę. Pakeliui į ligoninę jis vis labiau silpo, mus ėmė siaubas. Kai atnešėme vaiką į priėmimo skyrių, budinti gydytoja jo net neapžiūrinėjo - vos pamačiusi liepė skubiai guldyti į reanimaciją Netgi popiergalius, kuriuos visada reikia pasirašyti atvežus vaiką į ligoninę, pasirašėme jau po to, nes tada reikėjo skubiai gelbėti vaiką. Vaikas atrodė klaikiai - visas išbalęs, paakiai pamėlę, pirštukai išdžiūvę. Jo sąmonė jau trūkinėjo, bet dėl dehidracijos jis negalėjo užmerkti akių - iš pusiau užmerktų vokų buvo matyti balti akių obuoliai. Jis netgi pats prašėsi apžiūrimas gydytojų - keturmetis, kuris paniškai bijo visų baltus chalatus vilkinčių žmonių

Taigi likome bejėgiškai stovėti prie reanimacijos skyriaus durų, kur ką tik nusinešė mūsų vaiką. Po kiek laiko atėjo reanimacijos gydytoja, informavo, kad vaiko būklė labai sunki, kad neaišku, kas jam yra, kokios vėmimo priežastys, kad kviečiasi chirurgą iš kito korpuso apžiūrai. Nelinkėčiau niekam patirti to, ką mes išgyvenome tuo metu, kai medikai reanimacijoje traukė iš giltinės nagų mūsų vaiką. Vėliau sužinojome, kad jo būklė dėl hipovoleminio šoko ir tachikardijos kažkuriuo metu buvo tapusi kritinė. Mes galėjome jo netekti... Mus pas jį įleido tik pavakary keliom minutėm. Jo būklė jau buvo stabilizuota. Vaizdas baisus - jis išsekęs gulėjo lovoje su dviem lašinėm abiejose rankutėse, gyvybines funkcijas fiksavo aparatūra. Slaugytojos pažadintas atmerkė akis, apsidairė stikliniu žvilgsniu ir vėl nugrimzdo į gilų miegą. Jis net nesuprato, kad mes atėjome jo aplankyti

Reanimacijos skyriuje praleido dvi paras. Ten dirbantiems gydytojams, slaugytojoms ir kitam personalui už profesionalumą ir žmogiškumą reikia pastatyti po paminklą kiekvienam. Tai buvo didelis išbandymas ir mums, ir mūsų vargšeliui sūnui, kuris pirmą kartą gyvenime liko vienas su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Jis labai labai stresavo. Ir dabar ant mūsų pyksta, nesupranta, kodėl palikome. Nepratęs, be to, labai jautrus vaikas.

Iš reanimacijos į perkėlė į gastroenteorologinį skyrių, o čia mūsų laukė "maloni" staigmenėlė - dėl neaiškių priežasčių vemiančių ir viduriuojančių vaikų palatos kaimynystė Teko padrebėti, kad vėl neparsivežtume namo "dovanėlės". Mums tai pasirodė kaip juodžiausias pasityčioiimas iš pasiaukojančio reanimacijos skyriaus gydytojų darbo gelbėjant vaiko gyvybę. Laimė, ten praleidome tik parą. Ieškojo noraviruso, nerado, tad išrašydami "prisiuvo" ūmų gastritą - visiška nesąmonė

Turiu pastebėti, kad medikai mažai skiria dėmesio ketonemijai. Tarsi ši bėda neegzistuotų, ieško kitų ligų ligų, kurios pateisintų vėmimą - apsinuodijimų, virusų... Guldo į bendras palatas su žarnyno infekcijomis sergančiais vaikais. Tai sisteminė bėda. Po nemalonių patirčių baisu važiuoti į ligonines lašintis lašinių.

Savo istoriją paviešinau tam, kad kiti tėvai nekartotų mūsų klaidų. Mes negalime sau atleisti, kad delsėme sūnų vežti į ligoninę. Nerizikuokite gydyti vaiko pačios, net jeigu jo būklė atrodo gera. Patikėkite, geriau jau be reikalo patrukdyti medikus, nei išgyventi tai, ką mes išgyvenome. Ir netgi rizika apsikrėsti ligoninės infekcijomis, nors labai nemaloni, nėra tokia grėsminga, kokia grėsminga gali būti ši liga...

sventa teisybe...
uzuojauta, kad teko tai patirti. ir stiprybes ateityje, jei dar reikes vaziuoti i ligonines
as tuo paciu paantrinsiu del poziurio i ketonemija. mano didysis ja turi, pastaraji karta gulejom ligonineje, nes ketonemija sutapo su tonzilitu (ar kazkokia kita bakterine infekcija nes buvo labai blogas kraujas), tai nepaisant mano aiskinimu, kad vemia jis del ketonu, o ne del viruso, vis tiek pagulde i skyriu, kur gulde stebejimui, geri kad gavom mokama palata, tai neturejom jokiu kaimynu. ir pirma para vis klausinejo- ar neviduruojam o ka ten viduriuosi, kad jam nuo dehidratacijos viduriai ne tai kad uzkieteje, bet isdziuve buvo
o vat kad nereikia delsti tai irgi teisybe... mes su savo vaiku jau gal kokius 8 -10 kartu turejom priepuolius, is ju tik du apsejom be ligonines. kazkaip jauciam ta raiba, aciu dievui, kada jau krautis tases reikia...

Man susidaro ispudis, kad visi be isimties su pirmaisiais savo ketonemijos priepuoliais gauna ir dovanele ligoninej - rota ar nora. mes ne isimtis. po 2 paru renaimacijoj pervede i skyriu, kur vaikas aisku, vel apsiveme tik jau ne nuo ketonu, o paskui ir apsividuriavo. nezinau, kaip isgyvenom... nes turim labai rimtu problemu nuo gimimo, plius vaikas hipotrtofiskas.
Nezinau ar imanoma isvengti tokios patirties... ketonemijos kaip atskiras sutrikimas nera labai daznas, kur kas dazniau gydytojai susiduria su ja, kaip su laikinu dehidracijos simptomu, kuris neretai lydi visus tuos rotus ar norus. Velesniais atvejais reanimacija jau zino pacienta ir pagerejus buklei leidzia patiems rinktis - namo ar i skyriu. Aisku, vilniuje ir reanimacijoj galim apsikrest kuo nori, nes skyrius mazytis, atitinkamai ir palatos, tad kai daug ligoniu, nelabai iseina personalui ju isskirstyt . Kaune berods siemet vaiku reanimacijai atidaro nauja korpusa, nors ir senajame salygos daug geresnes uz vln.
Mano patarimas is patirties: pasiruosti visus israsus, kur butu parasyta, jog vaikui periodiskai kartojasi ketonemijos priepuoliai, tureti juos atvaziavus i ligonine kaip irodyma ir pateikti priimanciam gydytojui.
Aisku, svarbiausia yra issiaiskinti kas sukelia ketonemija, kokios salygos/maistas ja issaukia. Mano vaikui tai paprastai hipoglikemija. dar jauciu kad ne paskutinej vietoj ir riebesnis maistas . tad mes zinom, kad pries pat miega vaikas turi gaut angliavandeniu arba blogiausiu atveju krakmolo su vandeniu. taip pat ir diena neturi buti dideliu tarpu tarp maitinimu. Bet pora kart per metus i ligoninedel tos priezasties papuolam, nes staigi virusine infekcija taip pat gali isprovokuoti ketonemija. dazniausiai taip ir buna.
Beje vln. gastroenterologiniam gydytoja Mociskiene yra labai patyrusi ir tikrai zino sia beda. i ja reiketu kreipti ir del priezasties isssiaiskinimo.