QUOTE(Chiromante @ 2008 04 10, 22:34)
...Ir ejau ne del to,kad gyvenime buvo kazkokie luziai,o del to,kad idomu.Na as niekur neuzsikabinau,bet man patinka tiesiog ZINOTI...
Chiromante, o man tai labai malonu, kad bent viena gimininga siela atsirado (ta, kuri nori žinoti, nori suprasti, ieško atsakymų ne tik forumuose, kur daugiausia dėstomos pažiūros, o ne faktai)
Galimas daiktas, kad visi mes iš savo olos į pasaulį žiūrim ir pagal savo matą matuojam, todėl ir skiriasi diskusijos dalyvių požiūriai. Vis tik man atrodo daugiau nei keista kad didžioji dauguma pasisakiusiųjų šioje temoje (bent jau susidaro toks įspūdis) arba bijo: "neikit, nes nužiūrės, užburs, nuburs, laimę atims, dar ką padarys", arba ironiškai šypsosi sau į ūsą: "ai, čia gitik š...ds ir niekas". Na, pastarąją poziciją galima pateisinti ateistinių pažiūrų atstovams. Pamenu dar vaikystėje mano tetos vos neištiko infarktas, kai pasakiau kad tikiu į velnią Bet gi "tikiu" nelygu "garbinu". Tai štai analogiškas nesusikalbėjimas ir čia dėsningai kas keli puslapiai vis kartojasi nuo pat pradžių: žmogui būrėja (būrėjos?) nesutvarkė gyvenimo už jį patį ir liko dėl to didžiai kaltos. Kažin kodėl taip yra, kodėl visais laikais atsiranda tiek daug norinčių ne SUPRASTI ir IŠSPRĘSTI, išmokti, o laukti, tikėtis, ir atiduoti savo likimą (o jokia išmintinga būrėja šito ant savo galvos neapsiims, taip kad vaizdžiai kalbant, tas likimas lieka atiduotas, bet nepaimtas, tad reziume- numestas), kad už juos BUS IŠSPRĘSTOS problemos ir išmoktos jiems skirtos pamokos? Daugelį metų apie tai svarstau... Ar čia iš nežinojimo? Ar tingumo? Atsakomybės baimės?
Gal kas turit minčių?