O as arbatpinigiu tema nebemastau. Jei priekaistu nera, tai isvaziuodama i vokeli idedu, parasau padekojima ir tiek ziniu. Nei karto valymas nera nukentejes nuo to, kad negaudavo kasdiena pinigu. Anksciau dar ivairiai darydavom: tai uzmetam lapeli, kad netrukdytu ir nueinu tik su ranksluosciais prie jos ir paprasau, kad pakeistu, tuo paciu ir pinigeli iduodu, tai padedu pinigu, bet ne kiekviena diena. Bet as jau pradejau senokai nebeleisti, kad tvarkytu man kambari kasdiena. Kaip kiaules neapsikuiciam, ranksluoscius galima paprasyti, kad pakeistu ir be tvarkymosi - man kazkaip saugiau, kai kasdiena nesitampo kazkas po mano teritorija, taip man didesne tikimybe, kad mano daiktai saugus, o ir privatumas taip pat. bet cia psichologinis momentas

taip, kad mes naudojames ju paslaugomis tik tada, kai to tikrai reikia. Pinigu nuo to nesusitaupo, nes duodam tiesiog didesne suma per karta. Bet as arbatpinigius traktuoju kaip padeka uz gera darba, uz tai, kad kokiom nesamonem nesugadino man poilsio, o ne pakistukus, kad padarytu ta darba normaliai.
Paskutinius kartus Turkijoje pasibuvom rusu nesugadintuose viesbuciuose, tai kambarines arbatpinigiu nepaimdavo, padedavo atgal ant spinteliu ar staliuko. Tai tokiu atveju pasirinkimas tik toks, kad arba dedi i voka isvykdamas, arba susigauni kambarine ir igrudi jai i delna pinigeli (jei keiciu tik ranksluoscius, tai kartais taip darau). Visus kartus kambarines tai nepriimdavo, kaip savaime suprantamo dalyko

Tiesa, padavejui daviau arbatpinigius uz tai, kad kokteilius atnesa. Tai aiskinomes ilgai: as jam sakau, kad cia jums arbatpinigiai uz malonu aptarnavima, o ans man aiskina, kad gerimai bus irasyti i mano saskaita ir isvykdama susimokesiu

Kai suprato, kad cia jam, tai akys vos neisvirto. Tuo metu ten praktiskai 100 proc britai atostogavo. Matyt britai nesisvaisto arbata