QUOTE(Limcamca @ 2015 04 18, 08:53)
Nu zinokit ne. Kiek skaitau, tai is visu istoriju sakyciau tik viena, tokia gerai apgalvota, sveiko ir stipraus proto, tuo paciu ir aistros. Visos kitos istorijos ir apibudinami jausmai tas pats per ta pati. Tos pacios mintys, tie patys apibudinimai. Nesvarbu, kad zmogus kitas, ar is kitos santuokos, bet pasakojimai niekuo neiisiskiriantys, standartiniai, galima sakyti. Istorijos tik paivairinamos, antrai pusei suzinojus, jau tada rutuliojasi kitaip. Bet, siaip tikrai tas pats. Cia man, kaip zmogui is sono taip atrodo. Aisku, kiekvienam norisi tiketi, kad jo istorija ypatinga, kitokia, special.
Matot, šiuo postu jūs pati ir atsakot į klausimą ar žmogus gali būti mokytoju neturėdamas vaikų ir t.t. Gali, jei turi pakankamai žinių ir kompetencijos. Jūs, kaip ir Le Murka ir kitos oponentės šioje temoje lyg ir atliekate patarėjų, psichologių vaidmenį, bet akivaizdu, kad kompetencijos tam nėra. Kaip argumentą paminėsiu faktą, kad psichologas, pradėdamas darbą su pacientu, pradžioje mažiausiai 4 užsiėmimus (po valandą), skiria paciento pažinimui - tiesiog pokalbiams apie jo gyvenimą, mintis ir t.t., net nebandydamas formuoti jo būsenos ar konstatuoti konkrečias diagnozes. Ir tik gerai pažinęs pacientą pradeda dirbti su juo - ne patardamas, o padėdamas jam suprasti save, susigaudyti savo tiksluose ir pačiam (!) išspręsti savo problemas. O jūs sakote, kad visos vienodos, perskaičiusi vos keliolika žmogaus postų forume...
O knygas mes skaitom. Nemanykit, kad moterys, turinčios nesantuokinių ryšių, būtinai stokoja intelekto, išsilavinimo ir kultūros
