Depresija

Tikrai perskaitau viska rasot ir patariat,reikia gal ir spyrio...bet sese pagaliau pradejo galvot ka darys!prase mamos,bet mama nesutinka ir sake net negalvos apie tai.ir jai nebekyla klausimu kodel man cia blogai ir ko truksta.PAGALIAU!!!tas dziugina.bet i vaiko auklejima ji nesikisa,dake neturiu teises.bet sake nuo jo bet kokia aukle po savaites pabegtu
Lt finansiskai bus blogai ,ypac kol darba gausiu...

Nu kaip nemegstu tu spardymusi , tu spyriu i uzpakali nugara ar kepenis....sunku be palaikymo, be finasinio uznugario, be kazkokio stabilumo . Spardyk gulinti nespardes. Vienas greit imasi veiksmu kitas ryztasi po N metu. Cia dauguma musu isvis uzspardyt galima butu....
Meja sioj situacijoj dziaugiuosi, kad atradai mama ir jos kazkoki moralini palaikyma, supratima.

Mhm,dar mane sadyste išvadinkite ,nesakau,kad aš ne tokia ir,kad man tu spyrių nereikia reikia kartais..
Meja,o tu specialybę turi ? Jo LT,nepyragai,bet tau lekti reikia į ta vieta kur jaustumeisi stabiliai ir patogiai,šiuo atžvilgiu LT tau kaip ir tinka, šunekas tavo čia kiek suprantu,mama,bet iš finansinės pusės čia nekas tau butu ir vel graužtumeisi.
Gal bandyti ieškoti darbo LT jau dabar,dar čia neatvykus?
Ale tu tiek patirties su vaiku turi,taigi galetum,kad ir aukle dirbti,centai,bet visgi ir tu auklių tikrai reikia iš mamiškos pusės sakau.
Man atrodo reikia tau čia gryžti,atsipusti nors truputi,o veliau griebtis normalaus darbo ir SAVO gyvenimo kurimo,ne sesers
Kokia aš netaktiška,labas vakaras

Vis dar nustembu, kokia aš neįgali.

sakyciau vidutinis atlyginimas, jeigu aukle profesionali. ir bent jau vilniuje paklausa milziniska.

Aš apie tai,kad auklės karts nuo karto reikalingos,o tos vadinkim jas nuolatinkės,jom jau didesni reikalavimai,kaip patirtis,rekomendacijos ir pedagoginis išsilavinimas .
Neesu labai didele tos srities žinovė

Kažkaip pagalvojau, kad geriau lavonyne dirbt, nei aukle.

Depresijos gydymas Joga

aš nebe, turiu omeny save.




tikrai ne vidutinis Lietuvos atlyginimas, bet sutinku, kad paklausa didžiulė ir 1200-1300 lt (dar litais mąstau) maždaug uždirbama, jei jau super duper esi ir šeima tokios ieško, tada ir daugiau, bet čia jau reti atvejai.

Sakiau trys dienos, bus laiko ir pagulėti nejudant, ir apsitvarkyti, ir lengvai apsišopinti. Po truputį išmetinėju savo juodus nudrengtus rūbus ir, greitai tikrai neturėsiu ką apsirengti.
Jau matau, kad trečias punktas misija neįmanoma. Ne iki skudurų, o galva, atrodo, sprogs. Lengviau gyvai užsikasti.

Man įstrigo vienos, kadaise čia parašiusios, forumietės pareiškimas, kad kažkokiame užsienio forume žmonės kažką daro, kad pasveikt, tikrai nori pasveikt ir pan. Užsienio forumų neskaitau. Bet gal reikėtų. Įdomu, kokiame depresiniame levelyje reikia būti ir kokias asmenines savybes reikia turėti, kad elgtis, kaip minėjo.
Užvakar pačekinau, man rašo sunkią D. Manau, ne visai tiesa, nes, vargu, ar sergantiems sunkia D yra iki kompų, ir vargu, ar jie nueina iki darbo. Bet neesmė, seniai supratau, kad diagnozės nereikia sureikšminti, nes, net jei ir bus tiksli, savijauta, nei gydymas, nebus pagal matematinę formulę. Atrodo, šimtus kartų skaičiau ir girdėjau visokių patarimų, neva, padedančių D nustumti. Atrodo, ne tiek mažai mėginau. Dabar jau nebepajėgiu nieko mėginti. Amen. Ką daryti, kad pajėgčiau, ar man kas gali pasakyt.

Sveikos,

Night aš vėl durnėju su darbais, nebuvo kada atsakyt į tavo klausimus , ta prasme primąsčiau nemažai, o nesidėsto. Trumpai, dėl bžn - ėjau vienu metu uoliai, dabar vėl nelabai, bet kiekvieną kartą kai nueinu džiaugiuosi, kad nuėjau. Bet kol išjudu... Kita vertus, vienas iš mano daugelio darbų susijęs su krikščionybe, todėl bent jau su tekstais bendrauju nuolat.

Dėl vaikų - aš už laisvą pasirinkimą, bet vaikas turi žinot iš ko rinktis. Nes šių dienų visuomenėje, jeigu vaikas nieko nežinos apie tikėjimą ir tikinčiojo gyvenimą iš tėvų ar kitų tikinčių artimųjų , tai suvokimo tomis temomis semsis iš Simpsonų.

Mano dukra tiki kažkaip savaime , sūnus taip pat savaime netiki, norėčiau, kad ir jis patikėtų, bet nenorėčiau, kad tikėtų "dėl akių" ... Kol kas jokių bažnytinių veiksmų su jais neatliekam (nors dukra norėtų ir sakė tikrai nepakeis savo nusistatymo dėl tikėjimo) būtent dėl to, kad apsisprendimas būtų sąmoningas. Visgi manau, paauglystė yra toks metas, kai vaikas jau pakankamai protingas nuspręst.

Sunki tau depresija, sunki...
O ką jie ten daro užsienio forumiečiai, kad pasveikt?

Aš toliau noriu į Vilnių, ir liūdžiu, kad dar niekaip neišeis, bent jau šiais metais. Vakar pažiūrinėjau nuomos kainas, vos nenurvirtau - tiek, kiek čia moku už 3 k (tiesa labai neišvaizdų butą ir be komunalinių, jie atskirai sueina), Vilniuje prašoma už KAMBARĮ BUTE.

Dėl auklės - aš irgi negalėčiau BET meja tai dirba tokį darbą jau ne pirmus metus, todėl, manau rastų. Nes tikrai yra paklausa.

Daniella, o krikštyti vaikai? Aš irgi manau, kad paauglystėj tokie norai jau brandūs.

Kai dabar pagalvoju, tai aš buvau labai patikli. Pradinėse klasėse draugės pasakė, kad lanko ten tas pamokėles Pirmai Komunijai. Neįsivaizdavau, kas tai yra, bet, po gal vieno pasakymo, kad yra toks Dievas, ėmiau ir patikėjau. Susiejau tai su tuo, kad tėčio teta, kuria vadinau babyte, melsdavosi. Tiesa, tada Dievo paveikslas man atrodė rūstus. Pamenu, ir, turbūt, pirmą apsilankymą bažnyčioj per mano mamos bendradarbės artimosios laidotuves. Nu labai ten baisiai man bliovė kunigas. Kaip kokiame siaubo filme. Žinojau tik posakį "O Jėzau", pan., kaip "och tu velnias", ar kaip kitus necenzūrinius žodžius. Jie man buvo vienoj linijoj. Vieną vasarą mane ištrėmė pas pusseserę, bet man ji nelabai patiko. Tuo metu ji irgi ruošės Komunijai. Matyt, kažką naujo iš jos sužinojau tikėjimo tema, nes tada man buvo labai neramu, kad mane ten ištrėmė. Tai ėmiau melstis mintyse, kad greičiau iš ten mane išvežtų. Buvo taip liūdna, kad būčiau meldusis ir Mahometui, ir Budai, ir Krišnai, ir Jehovai, ir visiems kartu, jei reikia, jei būčiau apie juos girdėjusi. Bet meldžiausi Dievui, nesigilinau kuriam. Dabar tai galvoju, kad tam pačiam, kuriam dabar. Nors nelabai ten gražiai meldžiausi. Kažkaip taip: " Dieve, duok, kad tas dėdė vežtų mane toliau nuo tos pusseserės". Ir dar meldžiausi, kad nereikėtų valgyt košės ir dešrelių. Iš tikro tai nemokėjau suformuluot prašymo, nes ne maistas man nepatiko, o pikta teta, kuri tą maistą patiekdavo. Man buvo trauma su ja komunikuoti, sakyti ačiū, valgant būti kamantinėjamai apie tėvus ir pan.

Įdomu, ar Mėjai sesė rekomendaciją parašytų.

Nužvelgiau nuomas Klp. Nustebau, reikia pripažint. Kažkaip įsivaizdavau, kad pan., kaip Vilniuj, bet nei velnio.

Kadangi perpiet nušliaužiau (beveik tikra ta žodžio prasme), nusipirkti maisto medžiagų, o šalimais buvo skudurynas, tai nuroviau suknelę už cielus 11€ . Pagrabinę, kaip mano mama pasakytų. Aš savim didžiuojuos. Suknia skudurinė, bet tokia visa į mane. Nėriniuota ir suraukta. H&M (tfu.)

Išsivėmiau vėl kaip reikalas.