Perkeliu savo senosios temos nuotykių kospektą į naują temą.
Vasario pradžia - su vyru nusprendžiame kreiptis į vaisingumo kliniką. Turiu policistines kiaušides ir endometriozę, antro vizito metu išaiškėja, kad vyro spermoje pavieniai įvairių formų spermiukai

Vyrui iš karto paskiria genetinius tyrimus, rekomenduoja eiti tiesiai prie IVF su ICSI. Dar man padaro salpingorafiją apsižiūrėjimui. Neskausminga visiškai, tą pačią dieną galėjau eiti į darbą.
Sutinkame su IVF'o variantu. Pradeda ultra trumpą stimuliacijos programą (kuo kiaušidžių rezervas blogesnis, tuo, kaip supratau, trumpesnę programą ima, tai jeigu jums siūlys ilgą, tai čia labai geras ženklas

), sako, jei paaiškės blogi vyro ar infekcijų rezultatai pakeliui stabdys. Niekas neišaiškėja, po 8 dienų stimuliacijos (per ją praktiškai nieko nesijuto, tik nuo vienų vaistų likdavo kaip uodo įkandimo guziukai keliom valandom), daro punkciją. Irgi bendrinėj nejautroj. Nieko neskauda, tą pačią dieną maudžia šlapinantis ar rišantis batus, sekančią jau viskas vėl čiki. Sugaudo 7 kiaušialąstes, apvaisingi pavyksta šešias (spermiuko pritrūko

). Trečią dieną po punkcijos įdeda vieną ir sako, jei iki penktos išgyvens dar, tai gal norėsiu dar vieno, kad būtų didesnė sėkmės tikimybė. Sutinku, nors sąžinė ir kažkiek graužia prisiskaičius, kad yra mažytė dvynukų tikimybė ir kaip blogai tiems dvynukams būna (kad blogiau būna mamytei, tai neskaitau, nes aš tai jau pakentėsiu

). Penktos dienos sulaukia dar du cypliai, vieną gaunu aš, kitą užšąldom.
Dabar yra penkta diena po to penkiadienio perkėlimo. Nieko nejaučiu. Vakar jaučiausi kaip prieš mmm, bet šiandien vėl viskas įprasta. Nusipirkau vaistinėje nėštumo testų ir nuo rytojaus imsiu gadinti. Labai tikiuosi, kad pavyks, nors suprantu, kad didžiausią optimizmą lemia tai, kad čia mano pats pirmas IVF'o ciklas, tai aš kaip mažas vaikas entuziastingai nekantrauju.