Kas ji, kuri gyvena mano širdyje, amžinai prarasta moteris? Aš jai piršaus, tačiau nesugebėjau jos laimėti. Aš ją vainikais puošiau ir dainavau jos garbei. Šypsnys sušvito jos veide tiktai akimirką ir vėl išnyko. "Tu man nemielas!" - sušuko sielvartingai moteris.
Aš nupirkau jai kojų žiedus, papuoštus deimantais ir vėdavau ją vėduokle, brangenybėm apsagstyta; aš padariau jai lovą iš aukso. Jos akyse sužibo laimės spindulys ir vėl užgeso. "Tatai nemiela man!" - sušuko sielvartingai moteris.
Pasodinau ją iškilmių vežiman ir vežiau nuo žemės krašto ligi krašto. Nugalėtos širdys lenkės jai po kojų, ir pritarimo šūksniai lig dangaus skambėjo. Išdidumas suspindėjo akimirksnį jos akyse ir vėl nublanko ašarose. "Pergalė man nemiela!" - sušuko sielvartingai moteris.
Paklausiau ją: "Sakyk man, ko tu ieškai?" Ji tik atsakė: "Aš laukiu jo, nežinomu vardu". Praeina dienos, o ji vis šaukia: "Kada ateisi, mano mylimasis, kurio aš nepažįstu, ir būsi mano amžinai?"