Tai taip, beveik nieko...

Jei dar tas niekas nieko ir nekainuotų, būtų visai liuks.
Nusikabinau mamos didžiai katalikišką kalendorių, kopinu vertingus patarimus.
"Ligonio patepimo sakramentas
Jis sutvirtina ligonio sielą išganymui, pagelbsti kūnui kovoti su liga, atleidžia užmirštas arba dėl silpnumo nepajėgtas išpažinti nuodėmes.
Susipratęs katalikas rūpinasi priimti ligonio patepimo sakramentą kiekvienos rimtos ligos pradžioje, o jai užsitęsus ir pakartotinai.
Namuose, laukdami kunigo su sakramentais, baltai apdengiame stalą, ant jo pastatome kryžių [arba šventą paveikslą] ir uždegame dvi žvakes. Padedame lėkštelę su 4 vatos gumulėliais, stiklinę vandens ir šaukštą."
Iškviest kunigą šiais laikais paprasta - bažnyčios turi raštines su telefonais, pasigūglinį artimiausią ar kuriai "priklausai", suderini laiką. Nuvažiuoji, pasiimi kunigą ir atsiveži, paskui parveži. Mūsų veiksmas vyko ligoninėj, tai kiek paimprovizavom - baltą staltiesę atstojo lininė raštuota servetėlė ant ligoninės spintelės, vietoj vatos tiko kosmetikos valymui kaip jie ten vadinasi... presuoti tokie vatinukai. Šventintų žvakių mama atsargų turi, ne problema, o įstatymui panaudojom stiklines, žvakių apačią apvyniojom [atleisk mums viešpatie

] tualetiniu popierium, kad tvirtai laikytųsi. Maniau, kad ta ceremonija viens du ir baigta, bet užtruko kokią valandą, ir mes [aš su dukra ir dalinai kitos babytės palatoj] buvom įjungtos į veiksmą, beveik kaip mišios.
Mama sakė, kad "anais laikais" kunigai už tą sakramentą, liaudiškai paskutinį patepimą, pinigų neimdavo. Pasijuokiau, kad laikai pasikeitė, bet sena graži tradicija, pasirodo, išliko - kunigas atsisakė užmokesčio!
Na va, visa paklodė gavosi.
Einu ūkio žiūrėt ir peitų organizuot.