QUOTE(denaxa @ 2016 02 28, 20:43)
Nesisiaubink, čia daug kas lankosi jau n metų, bet aš pastoviai užsuku, tai ir krentu į akis- kažkaip įdomu, kaip kam sekasi, tuo labiau, kad vairavimas man gyvenimo būdu patapo, be jo daugiau niekas ir nebedomina praktiškai, pasidariau narkota

bet žinok aš irgi labai ilgai net kelis instruktorius maitinau, kol jau su teisėmis nepakliuvau į tinkamo žmogaus rankas- pralaužė per dvi pamokas, o aš dar ir užsikabliavau ant šito reikalo

bet pradžioje situacija buvo tokia kaip ir tavo, analogiškai
Kažką pamenu, kad rašei, ir kad dukra jau buvo laikiusi.
Nežinau, ar kam įdomu, bet trumpai nupasakosiu savo istoriją, manau, bus į temą.
Niekada šeimoj nebuvo automobilio, nei kokio artimo vyro, galėjusio pamokyt vairuot. O poreikis darbui visad buvo, be to, gyvenu Vilniuje, pačiai diskomfortas kartais be automobilio. Taigi, prie vairo sėdau pirmąkart su instruktorium. Nei mokyklinio, nei Regitros neišlaikiau iš pirmo k. Esu labai labai negabi tam. Žinau, kad esama žmonių, kurie po kursų sėda ir visai neblogai vairuoja, jau nekalbant, kad išlaiko egzaminus. Tiesą sakant, ėmiau tiek papildomų pamokų, kad būtų maždaug tas pat, kas kokius 4k. susimokėti už kursus. Patikėkit, neperdedu. Būna ir taip. Ir, tikiu, kad retai būna, bet Regitroj bijau pameluot, o ir nenoriu prisimint išlaikiau iš 8 ar 9k.

Prašau, nemėtyt akmenimis, pati žinau, kad tokie "vairuotojai" pavojingi keliuose.
Buvo bandymų įsigyti automobilį, tačiau po vieno kito nesėkmingo atvejo tuo klausimu (neturėjau ir kas padėtų išsirinkti, o juk pati nieko nesuprantu) nuleidau rankas.
Dar dirbau kitur, ten irgi prinoko poreikis vairuot. Šiek tiek važinėjau su tenykščiu direktorium. Vienos nepaleisdavo, nes matė, kad niekuo geru nekvepia. Kol kartą išvažiuojant iš stovėjimo vietos, jei ne jis, būčiau atsitrenkus į apšvietimo stulpą. Sekė keiksmažodžių lavina iš ramaus žmogaus lūpų (ne manęs, žinoma), o iš manęs ašaros. Daugiau vairuot ir nedavė. Bet man jau buvo kilus tokia panika, kad nuo drebulio, turbūt, ir ant pedalo kojos būčiau nepataikius.
Gal reikia pridurti, kad esu kamuojama klinikinės depresijos, tai savaime suprantama, ta baimė dar padidinta.
O dabar, praėjus kone 4m., dabartinis direktorius puolė ieškoti mašinos, nes pats nespėja atlikti tam tikrus darbus. Žodžiu, manęs niekas neklausė - konstatavo faktą, kad turėsiu vairuoti.
Vairuoti visad norėjau, bet man labai labai baisu su NE SAVU automobiliu.
Nelabai yra tam laiko (gali būt, kad jau po savaitgalio turėsiu vairuot), bet, turbūt vertėtų vėl šiek tiek instruktorių kokį pamaitint... Nes ir taip įgūdžių neturėjau, o ir laiko daug praėjo.