Pradedančios vairuotojos

Night13, aš negalėčiau... jei ant manęs rėkautų... Kaip tau pačiai jaustis

Niekas gi negimė mokėdamas. Pamažu pramoksi.

Aš tik vieną kartą dar sėdau prie vairo. Kosmosas kažkoks... Su tom pavarom sunku man susigaudyti. Ir kaip viską daryti reiks vienu metu... Pedalus spausti, posūkius rodyti, pavaras perjunginėti, vairuoti ir dar į veidrodėlius žiūrėti... Misija neįmanoma.

Na bet aikštelėje nieko nenulaužiau ir ant nieko neužvažiavau

Įmanoma įmanoma Paskui pati stebėsies, kai daugiau pavažinėsi, kaip viskas savaime ir negalvojant pasidaro, o tau tereikia tik į kelią koncentruotis Bet tam reikia laiko, nenorėk visko iš karto
Papildyta:


Pajausi savaime, kol nejauti- tiesiog pasižiūrėk į dešinį veidrodėlį, matosi, kokiu atstumu važiuoji. Pajautimas atsiras gerokai vėliau.

Mane paauglystėje kai tėvas mokino, tai padėdavo ant žemės kokį akmenį ir liepdavo man jį ratais pervažiuoti. Tikrai padėjo susivokti kur mašinos šonai.

Ačiū už sėkmės linkėjimus. Kad tik ji ateitų... Dėl emocinės būklės jau ir instruktorius sakė tą patį... Tai praeitąkart nespaudė, bet aš vis tiek sugebėjau porą k. žliumbtelt. Sakė kas ir akivaizdu, kad mokytis pradėsiu, kai būsena nemaišys, nes dabar ji gerokai trukdo.
Nes tikrai, dabar važinėja, bet aš ne kažką galiu patobulėt. Ir pati suprantu. Kur ten. Tikrai aš nemoku atsiribot - sako dešiniau dešiniau dešiniau, ar dar kokią pastabą, tai man nuo to negerumo ant dūšios koooool dašyla.


Geras patarimas, reiks pastebėt tą ašinę liniją, ačiū. O kiek laiko tu vairuoji savarankiškai? Ar labiau karts nuo karto (atsiprašau, temos nedaug paskaičiau, jei rašei)...
Matai, aš neturiu dabar ką vairuoti. Darbinė mašina dar remonte. Tai kol kas tik su instruktorium mokaus. Bet čia neilgo laiko klausimas.



-Jis tą patį sako...
--Sėkmės mums abiems. Nebaisu buvo vienai? Man seniau būdavo paniška baimė vien pagalvojus apie tai, kaip sėdu viena prie vairo. Niekas nereguliuoja ir pan. Bet čia išsilaikius teises. Neturėjau ir auto, tai ir nebuvo kur sėst. Dabar, kai žinojau, kad reiks vairuot darbe, per atostogas parai išsinuomavau mašiną. Ir kažkaip savaime nebebijojau, o norėjau.


Tai aš žiūriu, man atrodo, užvažiuosiu ant borto, o vis tiek sako dešiniau dešiniau. Dėl to nervinaus, bet praeitą pamoką kažką vos lyg pajutau, kad galima ten arčiau važiuoti. Bet čia su instruktoriaus mašina. Turbūt, persėdus į darbinę, nebus tas pat.


Oho. O tai padangų "nesuvalgo"? Ar ten mažą akmenuką... Kažkodėl ėmiau įsivaizduot nemenką tą akmenį.

Ryt vėl pamoka. Anąkart vis tik apramino mane ir dabar jaučiuos kiek ramiau, bet vis tiek kinkas drebinu.
Pradėjau labai bijot kitų mašinų... Atrodo, arba į užpakalį įvažiuos, arba į šoną, arba aš įvažiuosiu. Seniau to nebuvo...
Tas seniau sąlyginis, žinoma. Kiek aš čia pavažiavau...

Išsilaikiau teises 2003, vairuot pradėjau 2007, nes gyvenimas privertė. Tad stažą kaip jau ir nemenką turiu, nors baimių tikrai nesumažėjo. O šįmet dar teko užsienyje vairuoti, nes turiu nuolatines komandiruotes į Ispaniją, o ten nuo oro uosto iki vietos dar 300 km. Tad nuomoju mašiną. Net neįsivaizduoji kaip pirmą kartą bijojau ten vairuot, tuo labiau, kad nei vietoves pažįstu, nei vairavimo kultūra išmanau, o ir kaskart mašina kita (jau tris išbandžiau). O dar iš tos požeminė aikštelės ten išvažiuot taip siaura ir statu Nu žinok kas kartą labai bijau (dėl to imu pilną draudimą, be jokių frančizių). Įsėdus į naują mašiną kol viską susireguliuoju, dar truputėlį pasėdžiu kol nurimsta nervai ir tik tada važiuoju. O ką daryt?

Bet vis tiek šaunuolė, kad važiuoji. T.y., žinai, kad "reikia", nemeti darbo, o imi ir darai. Baimė suprantama svečioj šaly vairuot. Aš su instruktorium tą patį maršrutą važinėjau ir tai susimėtydavau kur (!) čia man važiuot. Šiandien netoli namų posūkio vos nepravažiavau, kur man puikiai žinoma vieta. T.y., aš tebevažinėju tik su instruktorium ir nežinau, kiek dar tai tęsis... Galimai kitą sav. jau iš naujo turėsiu jaukintis darbinę... Baisu man labai dėl to.
Ir šiandien palygint buvau rami (nerami, bet pagal mano ramybės galimybes, tai ramesnė), ir instruktorius nespaudė, ir tai po visko sėdžiu ir kalatojuos. Nu kas per padaras aš.

Pikkolo, o Lt ar dažnai vairuoji? Nežinau, ką reiškia dažnai, bet ar nėra taip, kad karts nuo karto? Nuo 2007m, jei nuolat, tai tikrai nemenkas stažas.

dabar važiuoju kasdien, nes reik vaiką į darželį nuvežti, viešuoju niekaip neišeitų. Bet kai buvau dekrete tai ilgai nevairavau, aplamai po gimdymo pirmą kartą sėdau vairuot po 4 mėnesių. Bet jei galėčiau rinktis, tai nevairuočiau. Dažnai patiriu stresinių situacijų vairuodama. Tad kaip jau minėjau renkuosi kuo lengvesnius maršrutus, ir jei galiu laiką kada važiuoti. Nors atrodo va jau kiek metų vairuoju, patirtis ir visa kita, nu bet negaliu įveikt vairavimo baimės iki galo ir tiek.

Šitas praeis daugiau važinėjant, svarbiausia tau, manau- kad baimė netrukdytu adekvačiai suprasti situaciją ir priimti teisingus sprendimus. Šiek tiek baimės- normalu, ji tik padeda būti atidesniai ir kvailysčių nedaryti, bet ta baimė neturi trukdyti vairavimui. Tam reikia laiko, svarbu, kad tik važiuotum

Vis jus paskaitau. Teises turiu nuo šių metų sausio (išlaikiau iš pirmo karto, beje). Važinėjau kasdien į darbą ir atgal ir kiekvieną dieną stresuoju prieš važiavimą. Kaip tai vargina. Tikiuosi, kad praeis.

Bet tai nereiškia, kad blogai vairuoji? Galų gale, tikslą pasieki, kaip suprantu, t.y., nuvažiuoji iki reikiamo taško. Tai svarbiausia. Gal tiesiog nemėgsti, kaip kad pvz., nemėgsta futbolo. Arba, pvz., aš su malonumu niekada neplaučiau indų.



Grynai taip instruktorius sako. Rėkauti nustojo. Ir man ramiau, nes ir jis, matyt, išmėgino taktiką spausti mane, dabar mėgina kitą. Vakar kelis k. sakė parodyt rankas. T.y., žiūrėjo kiek dreba. Bet jau nebe taip tragiškai jaučiuos dėka jo, nors vis dar krataus.
Tiek, kad mokausi viską kaip ir iš naujo, iš pagrindų. Sakė, kad apie važiavimą vienai dar neturėtų būt kalbos, o tą ir pati pajutau vakar. Liūdna dėl to man, bet ką padarysi. Praėjo laiko, nuo teisių išlaikymo, įgūdžių neturėjau, o dabar įsodino darbdavys ir važiuok sostinės gatvėm.


Na, kad išlaikei iš pirmo karto, tai jau, manau, šioks toks rodiklis. Tikiu, kad tavo atveju praeis tas stresas, tiesiog dar nedaug laiko.
Man visą reikalą apsunkina ir tai, kad ir šiaip gyvenime nesu didelė linksmuolė, po tokio ilgo ir sunkaus morališkai periodo. Tebegeriu ir antidepresantus, bet šiais laikais, turbūt, nieko stebėtino. Tai apskritai sunkiau į daug ką reaguoju. Dabar dar ta avarija. Ir dar juk ne nuosavu automobiliu... Atsakomybė ne tik prieš save ir tą, kuriam įvažiavau...
Šiek tiek baimės gal nėra blogai, vis dėlto geriau taip, nei kokia nelaimė. Tik kad nebūtų panikos, irgi svarbu, kaip matau.

Man padėjo atsikratyti baimės tik kasdienis važiavimas nesirenkant lengvesnio kelio. Baimė praėjo maždaug įpusėjus antriems metams.
Dabar vairavimas malonumas. Dažnai renkuosi vairuot, net kai mb važiuoja kartu.

Normalu bijoti pradžioje, ir klaidų daug kas darėm, nesamonių visokių. Atsimenu čia pasakojau kaip grybavau pirmais kartais viena išvažiavus. Visko buvo.

Viskas bus gerai. išmoksi ir važinėsi švilpaudama Aš va irgi po teisių išlaikymo buvau tokioj stadijoj, kai vienai ne ne ne... bet nieko gi neklausiau, važiavau, buvo ir smulkių techninių įvykių... ir taip pat pradėjau pas jį nuo pačios pradžios, nuo nulio. Po pusmečio jau važiavau varžybose, o dar po metų jau turėjau profesionalo teises Taigi neliūdėk, viskas įveikiama
Kas liečia darbdavį- turiu tokią draugę, ji kažkada irgi buvo išsilaikius teises, viską pamiršus, nes savo mašinos neturėjo ir nei karto nevažiavo po išlaikymo, ir va po dviejų su puse metų darbdavė jos klausia- teises turi? Nu turiu... Tai va paimsi ten ir ten porą žmonių ir nuveši ten ir ten... O aš sulaukiu skambučio (skambino jau važiuodama) ir klausimo-" klausyk, o stabdant sankabą reikia naudoti? Aš neprisimenu..."