Instruktorius instruktorium, o vis tiek reikės praktikos, kad pajaust ir savo baimes nugalėt... Man išvis laikydavo vairą instruktorius pastoviai, nes bijojo kad įvažiuosiu kur, nors nerėkė, bet galima buvo pastoviai jausti jo nuostabą, kaip galima taip nejausti atstumų...
Paskui pradėjau važinėti su vyru ir viena kur nuošaliuose miško keliukuose, nes supratau kad jei vairą laikys kažkas - tai taip ir neišmoksiu pati jausti... Tai tau patarčiau irgi, jei tik yra laiko ir galimybė, kuo daugiau važinėti vienai, gal kažkur toliau nuo intensyvaus eismo, ramesniu metu, kai nuotaika geresnė. Niekas taip nepadeda, kai ramus nusiteikimas ir asmeninės atsakomybės pajautimas.
Dėl važiavimo kelio viduriu - tikrai tai ne tavo vienos bėda, patikėk...
Bet vis tik instruktorius, kuris visą laiką rėkia ir kelia papildomą stresą, manau, nėra geras būdas mokytis vairuoti

Bent jau man tai pats svarbiausias dalykas atrodo normali psichinė būklė ir vidinis nusiteikimas - tiek mokantis, tiek vairuojant. Dar vienas svarbus dalykas man buvo įveikti vidinį "varovą" (kurį skatina ir aplinkinių nepakantumas) - būtinai reikia išmokti atsiriboti nuo aplinkos ir stengtis neskubėti. Nežiopsoti ir nesvajoti, aišku, bet jokiu būdu nedaryti nieko, kas viršija tavo galimybes ir nedaryti jokių manevrų, paskui kuriuos nespėja protas ir dėmesys. Pradžioj tas man buvo didžiausi iššūkiai, o su laiku viskas susitvarko - ir atstumai pasijaučia, ir reakcija pagreitėja. Sėkmės kuo didžiausios