QUOTE(Pippa @ 2015 10 06, 15:28)
nenorejo imti kraujo nors tu ka, net susiriejau su gydytoja

. Ji mums net i saskaita irase 'psichologine pagalba mamai'

geras
QUOTE(ich @ 2015 10 06, 15:45)
Mes jau naujuose namuose gyvenam, daug dar bardako visur, bet po truputi gal per kokius 5 metus susitvarkysim.
oo, sveikinimai

faina
QUOTE(jolitka@yahoo.com @ 2015 10 06, 19:54)
Nuejau siandien i vaistine, nuo spaliniu yra nereceptinis vaistas, manau pabandysim, neturetu but nuo jo blogiau.
nu bet kam? jei gydytoja sako kad pozymiai ne tokie, o ir tyrimu ner, kam tuos vaistus gert? gi ne saldainiai

juolab, kad, tarkim, gali but ne spalines, o askarides. Galejai LT mokamus tyrimus uz kelis eurus padaryt.
Siaip, cia, LT, pries darzeli kasmet kirmeles tikrina, ir zinok, is pazystamu ir giminiu negirdejau kad kas ju butu turejes. Siais laikais kirmeles kazkokiu deficitu patapo
QUOTE(Orkinta @ 2015 10 07, 09:55)
manau geriau nesakyt, kad pas juos ji mire. paskui zmones kalti jausis ar nepatogiai. nezinau kaip geriau? ir ka vaikui pasakyt? jei sakysiu, kad katyte pabego, bijau, kad jis jos nelauktu kas diena pareinancios. bet jei sakysiu, kad mire, ar nebus jam per sunku? nebijos paskui tos mirties. nezinau, ka daryt?
ojej, uzuojauta

kaimynams gal tikrai nesakyk

labai sirdagrauzis didelis bus, o juk netycia...
o vaikui butinai pasakyk kad katyte mire. Tokiam amziuj dar nelabai ir suvokiama mirtis kaip baigtinis procesas (ypac jei ziuri filmukus animacinius). Nebent jis labai brandus pas tave, tada galimas variantas kad save gali pradet kaltint (nes vaikai egocentriski,- viskas vyksta del ju ir jiems), bet as tuo labai abejociau. Pasakyk kad katyte dabar danguj gyvena ir tiek ziniu. Vaikai bijo suaugusiu baimes, ne pacios mirties.