________________ Kai prabundi išpilta šalto prakaito, ir ne iškart susivoki ar esi jau šiame pasaulyje ar dar tebeklejoji slogiame sapne ... kai išsitrina toji plonyte iliuzijos/realybes linija ... staiga ateina suvokimas, kad ir ši diena neatneš taip laukto palengvėjimo.
/V.T./
... tada pyksti ant viso pasaulio, jautiesi vieniša, sudraskyta į skutelius širdimi ... ir beviltiška. /V.T./
... o paskui vėl ir vėl... ir vėl bandai lopyti savąjį sujauktą Neverland'ą /V.T./
Papildyta:
QUOTE(B.r.i.u.n.e.t.e @ 2015 08 09, 09:57)
Nezinau kiek tinkamas formatas siai temai, bet man istrigo
- Norėčiau įeiti į tavo tamsą, paimti tave už rankos ir ištraukti į šviesą, kad pamatyti tave, kad geriau įsižiūrėti! - Geriau nereikia. - Bijai ištirpti kaip Sniego Karalienė? - Bijau, kad ištirps tavo iliuzijos. Tokias kaip aš reikia mylėti, neištraukiant iš šešėlio ... /V.T./
Svarbiausia - tai mylėti ne per stipriai. Kiekvienas myli stipriai, tačiau to nepakanka. Svarbu mylėti gražiai. Niekas negali mylėti taip gražiai, kaip tu. /R. Gyutenkin/
,Kai žmogus tave meta, tu ne tik jo ilgiesi, ne tik sugriūva jūsų drauge kurtas pasaulis, ne tik viskas jį primena: blogiausia yra amžinai persekiojanti mintis, kad mylimas žmogus tave nuodugniai išbandė, nusivylė ir galiausiai uždėjo antspaudą ,,ATMESTA" . H. Fielding ,,Bridžitos Džouns dienoraštis"