Mūsų vienetiniai beveisliukai

Dėkui visoms už palaikymą Mes jau po operacijos.Deje,akies išsaugoti nepavyko Viskas viduje sutrinta, kaip minėjau, nutrauktas regos nervas,atsivėrusi ragenoje opa,ir negana to didžiulis krešulys spaudė akies obuolį.Jei ne nuskausminamieji, tai nežinau,kaip jis būtų ištvėręs Dabar Setukas atsigavęs po narkozės, jau pavakščiojom, pavalgėm, gavo nuskausminamųjų.Miega dabar.Žinau kelios dienos bus sunkesnės,bet kaip šnekėjo gydytojas jau rytoj bus linksmesnis.Dabar visi mokysimės gyventi su viena akim.Jis prisitaikys, o mes priprasim(labai gailiai atrodo).

grįžau iš anytos,ir še tau...kokios bjaurios naujienos...laikykis,Lisitėja manau,kad tau dabar sunkiau,nei Setukui-susitaikyt.
Adija,po tavo pasisakymu senų šunų atžvilgiu dedu didelį riebų LIKE. Nėr jokio racionalumo šitoj vietoj.Racionalumas gali būt tada,kai šuo negydomas ar su psichika yra visiškai blogai. Kitu atveju -senukų rogėse atvejis.Ne todėl,kad kažko trūktų,bet kad patogiau.
Juk jei taip mąstyt-tai ir man gal reikėjo Pinkį po tėvuko mirties į rogutes...bo gi nejaunas,o ir rūpestis...bet vien už tokį pasakymą jau tada galėjau bele kam akis iškabint. Nes ir moraliniai aspektai-atitarnavo bele kiek tėvukui,o kai tėvuko neliko-nereikalingas,ane? Ir šiaip jau...jis šeimos narys,tai yra vienas iš mūsų.Vadinasi mylimas bet kokiu atveju.

Ger...kelias nuotraukas įkelsiu ryt.Šiandien susinervinau tokią info paskaičius

Ačiū, Lutute.Mes laikomės,matosi jam keista nieko nematyti ta pusele.Kad tik nesupūliuotų,nors žaizda atrodo gražiai.Buvom užmiestyje, pas mamos draugę, jos skynė avietes, o mes išėjome grybauti.Rezltate 0 grybų, negana to dar ir miško padoraus neradom

Aš irgi neracionali.Senas šuo, dvornius, o tokius pinigus metėm,tiek pastangų įdėjom.Beprotės su mama esam,ne kitaip.

Nežinau, nes man atrodo, kad mažai kam iš mūsų tas albumas įdomus


Laikom kumščius ir linkim lengvo gijimo

O dėl racionalumo. Nors esu ir jautri, ir sentimentali, ir pan., bet, jeigu neduok Die, man kas blogo nutiktų, aš norėčiau, kad mano "magaitės" būtų užmigdytos, o ne atiduotos į prieglaudą, iš kurios nežinia pas kokius šeimininkus nukeliautų. Nėra tiek daug gerų ir atsakingų šeimininkų, kiek yra beglobių šunų

Lisitėja2,..
Gyvūnai greitai išmoksta "kompensuotis", juk jie orientuojasi ne tik rega, bet ir klausa, uosle, remiasi instinktu, ką mes vadiname "trečia akim". Po dviejų-trijų savaičių jūs vis dar baiminsitės, o šuo jau bus pamiršęs nepatogumus.
Papildyta:
Greičiausiai, Tu teisi. Prieš 5-6 metus buvo aktualu, dabar jau kitos "mados".
Aš pati ten retai koją įkeliu.

imkit balionėlį

Mano draugės mamai įtaisėm panašaus amžiaus taksiukę. Kažkada turėjus namus, jau išaugus iš graužimo, siutimo (ko ir norėjo šeimininkė), be reikalo neloja, ramus namų šuo. Jau kelis metus augina, kol kas tfu tfu jokių sveikatos problemų nėra.
Turbūt laimės dalykas.
Aš vis pagalvoju, kad norėčiau paimti kokį senuką nukaršinimui, na tiesiog suteikti gražią senatvę, bet vyras sako du šunys - limitas. Aš vistiek tos minties neatsisakau


Aš lygiai taip pat skandavau, kai atėjau į prieglaudą savanoriauti. Kam čia tiek šunų? Ir dalis tokių senų??? Migdyt ir naujus priimt.
O paskui pradėjau leisti laiką prieglaudoje, padėti prižiūrėti tuos šuvukus.
Aš negaliu prieiti prie senolio, kuris ganėtinai guvus ir sveikas - sakyti, viskas tu pasenai, gana gyventi.
O juk kiekvienas nori žmogaus dėmesio, kaip džiaugiasi tie patys senoliukai, juokingai besisukdami, kai ateini šerti. Aš nekalbu apie tuos, kurie jau baisiai sunkūs ligoniai.
Turėjau vieną savo simpatiją. Dzeusą. Plem jis į prieglaudą papuolė turbūt kokių 6, gal vyresnis, kelis metus ten gyveno. Turėjo sunkią klubo sąnarių displaziją. Bet reikėjo matyti kaip jis mylėjo žmogų!! Atėjus pas jį, jis eidavo šalin nuo maisto ir glausdavosi prie žmogaus. Įremdavo savo didelę galvą man į šoną ir stovėdavo taip.
Ligotas. Senas.
Bet atėjo žmonės, kurie nusprendė, kad gana iam senukui būti prieglaudoje, tad išsivežė į namus. Nepatikėsit bet visą gyvenimą prie grandinės praleidęs šuo gyvena kambaryje
Netgi radau jo seną skelbimą: Dzeusas

Kur dar sena, kreiva, viena akim akla pekinė, kuri gyvena prabangiam name ant pagalvėlių...

žinoma ne visos senolių istorijos baigiasi taip gražiai, ne visos ir jaunų šunų... bet visada norisi lygiuotis į gerus pavyzdžius... kad ir kokia kieta aš visada buvau, negalėčiau būti ta, kuri daro atranką, va tu jau senas, va tu dar pagyvensi, bet jei per porą mėnesių niekas tavęs nepaims - būsi ir tu užmigdytas...


aš savo namą užrašius sesei su sąlyga, kad ji pasirūpins visais mano tuo metu turimais šunimis

na,jei nervas buvo nutrauktas-tai ir po "kautynių" nebematė
reik tikėt,kad viskas bus gerai, šunys atsparesni už žmones. O pinigai...svarbu,kad tam reikalui turėjot. Kitus uždirbsit vėliau

Grybaut ruošiuos šį savaitgalį, jei tik šalnos nenugnybs grybukų Pinkiui irgi teks eit grybaut,bet jis tuo tik džiaugiasi kažko silpnai ėda pastarosiom dienom,tai man jau vaidenasi visoki dalykai...gal nuo kirminų ko duot,nors birželio pradžioj duota...

YES!

Gaila tokių senukų.Labai miela skaityti,kad atsiranda tokių, kurie nesibaido nesveiko, ligoto augintinio.

Šiandien vėl parlėkėm iš klinikos.Pridavė vaistų, pagyrė, kad gražiai gydomės ir liepė nesirodyti iki kito antradienio .Jei viskas čiki,tai išims siūliukus ir viskas.Tikiuosi viskas bus gerai.
Pinigai tai nemaži, bet viskas uždirbama,labai džiaugiuosi,kad yra kur kreiptis bėdos atvėju.Bet svarbiausia jis pasveiks, jam nebeskaudės, ir dar turėsim kokius 5-6 gražius metus kartu.

Kitą savaigalį planuojam važiuoti sodybon, kas grybaus, o mes vakščiosim takučiais, kaip inteligentai.

Puikus sprendimas Mano rodos uzsieny senai taip priimta, tik pas mus kol kas nelabai...Kiek tenka girdet ir matyt, tai ko gero Lututes suniui vienam is nedaugelio tokia laime nusisypsojo.

taigi...na,tikiu,noriu tikėti, kad didžioji dauguma nepalieka tėvų augintinių bėdoje. Nors...iš kaimynų buvo įvairių pasiūlymų - ir kam nors atiduoti,kad tupėtų iki smerties ant metrinio lenciūgo, ir dar blogiau net mano vyras panašią mintį vienąsyk išreiškė,bet pasakiau trumpai drūtai - tokiu atveju geriau užmigdysiu tave
O bijojau tai baisiausiai viduj - kaip seksis lenciūginiam,nors ir kažkada namie gyvenusiam šuniui aklimatizuotis bute. Ar nedepresuos, nekauks, ar neterš,nekrės šunybių . Pamenat,kaip isterikavau temoj. Pasirodo, nuo pirmos dienos jis puikiausiai prisitaikė- lyg čia 100 metų būtų gyvenęs - tik vargšas nuo streso ir pirmąkart pasivažinėjimo automobiliu,o dar baisinė perkūnija tąnakt buvo - privėmė. Dar reikėjo abiem išmokti "pasivedžioti" -ir po šiai dienai trūkumų sočiai, bet čia smulkmena.Randu čia gerų patarimų. Tik pasiklaust reik
Pasakysiu tik viena - reik pamatyt tokioj bėdoj šuns akis - ir nieko sakyt nebereikia. Jie viską supranta, viską žino-gal savaip,bet žino.