Mamytės, manau, kad problema ne vaikučiuose, o mūsų pasirįžime! Aš noriu pasidalinti savo patirtimi - vis paskaitydavau ar paklausydavau tų sėkmingų istorijų

kai mamytės nuo anksčiausiai pradeda sodinti ant puodo ir džiaugiasi tik pora šlapių palučių per diena... Puoduką saviškei buvome nupirkę anksti - gal mėn. buvo

na o sodinti pradėjome nuo ~5-6 mėn. kai pati jau sėdėjo. sekėsi gan neblogai - bet atėjus vasarai pradėjome 'gastroliuot'- daug važinėt ir nebuvo "tam" laiko. Taigi, grįžus po vasaros gastrolių (jai jau buvo 1 metukai) i puoduką net žiūrėt nenorėjo. Bandėme vis su tėčiu sodint - bet niekaip - didžiausias pasipriešinimas ir graudžios ašaros

tuomet nuleidau rankas ir pamaniau - iki dviejų metukų vaiko nekankinsiu

bet, suėjus pusantrų metukų, draugė, kurios mergaitei tiek pat kiek ir maniškei, paskatino pasirįžti ir 'padirbėti'. Ir žinot ką - su kompanija (arba gavus spyrį į šoną) tikrai lengviau!

pradžioje princesė sėdosi tik su tėvelio pagalba ir pasėdėjus ~ 30 sek. šokdavo nuo puodo nieko nepadarius. Taip žaidėm kokias porą dienų- bet vis sodindavom, nepaisanto to, kad prisėdimai labai trumpi.. ir.. pagavom! Ojoj, kaip choru su tetuku šaukėm 'valio', o tada visi iškilmingai nešėme išpilti. Panašu, kad tas laimėjimas jai patiko.

po kelių dienų pasirįžau ir griebiau jautį už ragų - 2 sav. stengiausi būti daugiau namuose (nes paprastai vis kažkur išlekiam- juk tiek veiklų

) ir namuose nebedėjau pampių. tai pirmosios 2-3 dienos buvo katastrofiškos - keisdavau gal po kokias 4-5 šlapias kelnytes ir tik 2-3 pataikymai ant puodo. Palikdavau kokiom 5 min su šlapiom kelnėm ir stebėdavau (mat draugės mergaitė iš kart prašydavosi pakeisti), o maniškei žiūriu vienodai - gali būt prisisšlapinus ar ir 'su didesniu reikalu'!

maniau bergždžiai vargstu jeigu jai taip dznin. Bet kažkoks antras balsas many ragino nenuleist rankų ir nepasiduot. Taigi taigi taigi - ir išauso šviesesnis rytojus!

Atrodo kad pasodinta ant puoduko suprato ko iš jos norim ir būdavo pasodinu, o ji, matau stengiasi- pilvuko raumenys dirba, bet nieko neišeina... Aišku, pasitaiko avarijų ir šiandien (puoduka praktikuojam jau beveik mėnuo). Pietų ir nakties miegeliui dedamės pampius. Ir jei kur nors einam irgi 'apsidraudžiam', nors turim puikų daiktą - nešiojamą puoduką, kuris transformuojasi į dangtį tuoletui - taigi bet kur galima pasodinti

tas daiktas jai tikra atrakcija - pati stebiuosi, kad jai labai įdomu eiti į viešą tuoletą ir tai netgi tapo jos pasiteisinimo objektu! tereikia ištart stebuklingą 'kaku' ir mama visada suskubs, atkreips į ją dėmesį, išeisim iš ten, kur jai nepatinka - pvz. - gydytojos kabineto ar kokio užsiėmimo...
O va su tuštinimusi sunkiau - gal tik kokius 3 kartus per visą tą laiką buvome padarę ant puoduko. Bet suprantu, kad šitam reikalui dar reikia pribręsti.
Apibendrinant galiu pasakyt tai, kad ir pratinimas ir kelnyčių skalbimas atrodo kur kas didesnis vargas nei yra iš tiesų!