Autistukai

kaip nuotaikos pries mokykla? jau visi pasiruose?

nu jau siemet buvau truputi sunerimusi - tooooks nenoras jos didziulis buvo - vos paklausi apie mokykla - atsauna kad negadink nuotaikos ir psio... Bet paskutine savaite "pramuse" - dabar jau laukia

kodėl manote, kad kraustotės iš proto? Klausiu, nes tokie žodžiai kartais skamba mano mintyse

Mamukai, o jums neatrodo, kad kraustytis is proto mums per didele prabanga? Nu buna blogu dienu ir silpnumo akimirkų, kita karta nubraukiu asara ir toliau varai i prieki.
Kai dukrai deagnozavo ivairiapusi raidos sutrikima, jai buvo du metukai, du menesius kiekviena nakti patyliukais zliumbiau i pagalve, tuo paciu metu perejau i kita darba(sutarti pasirasiau pries pat diagnoze), nustojau valgyti, galva skaudejo diena/nakti. Viena vakara vaziuojant namo, galva apsvaigo taip, kad vos nuo kelio nenulekiau. Stovedama kelkrastyje galvojau apie maziuke, kas butu su ja, jai spranda nusisukciau, prisiminiau vyresneles vis daznejancius pasisakymus, tipo "mamyte, kodel tu tokia liudna? Mam, nu padaryk šypsenėlę".
Nu ar tokiu mamu reikia musu vaukams?

Ismokau kitaip i viska ziureti. Neatsimenu ko mano maziuke vakar nepadare/nesuprato/nenorejo.. Nors tikrai tai buvo, negalejo nebuti. Tikrai kazka buvau kartojusi kokius 5 kartus, tikriausiai buvau nekarta atsukusi ja i save, kai ji eilini karta negirdejo/nereagavo i tai, ka as sakau,,,, bet neatsimenu.. Bet puikiai atsimenu, kaip ji vakar apsilaiste ir vyras pasake jai nusiimti kelnytes ir nunesti i vonia ir ji ne tik suprato, bet ir padare:))).
Vakare zaide su leliu nameliu, o as jai sakau: "guldyk lelyte miegoti, uzdaryk namuka ir einam gult", is pirmo zodzio suprado ir padare:)), cia toooooks kaifas.. Ir tokiu pavyzdziu marios.

Ir jusu vaikuikai tikrai daznai jus dziugina, kitaip negali buti. Tiesiog reikia ismokti nenusiminti del nesekmiu, o tik dziaugtis laimejimais.

Yra labai grazus pasakymas:

Два человека смотрели сквозь прутья тюремной решетки: один видел грязь, а другой — звезды.

Todel kad nezinau kas jam geriausia nes musu rankose vaiku ateitis sprendimai kuriuos darome dabar ju ateitis o as noreciau but tobulesne protingesne mama turet pnigu specialistams ir terappijoms bet taip nera.
Papildyta:
Valyte net apsiverkiau kai rasote apie pasiekimus tai taip pazistama jus teisi ir as regis zinau kad turiu but stipri bet... ne visos dienos tokios.

O dėl kitko, tai visų pirma, mamos esam irgi visų pirma žmonės, su jausmais, emocijomis ir kūnais, o ne robotai. Tad reikia ir išsiverkti, ir išsilieti, ir panašiai, o ir vaikas negali ir neturi matyti tik šypsenos mamos veide, kaip jis supras, sužinos, kad gyvenime yra ir kitų emocijų, jausmų, ir kad juos taip pat galima ir reikia jausti? Negali visada matyti mamos energingos ir žvalios (juolab, jei taip nėra visą laiką), nes jis turi žinoti, kad mama ir pavargsta, kad mama ir serga, kad mamai ir sunku būna, ir skauda kartais. Tad nebijokite tų silpumo akimirkų, išjauskite, ką jaučiate, išverkite, kas susikaupę, ir kitą dieną vėl šviesiau akyse, vėl iš kažkur naujos jėgos atsiranda. Iki kito tokio karto, ir vėl iš naujo.

Jus dar labai "sviezia" sioje srityje - su laiku ismoksit susiorganizuot daugiau sau daugiau tokiu dienu

o maniskis taaaip lauke , pirma ryta kelesi su asarom, bet diena prabego puikiai. vakar visas euforijoj buvo, kad vaikai su juo nori draugauti net mokytoja su tokiu upu ir dziaugsmu pasakojo

Sveiki visi
Aš kartais pasvajoju, kad laiminga būčiau su savo sūnum negyvenamoje saloje . Man tikrai nėra baisu auginti tokį vaiką. Jis kitoks ir aš aš nesitikiu, kad į jį žiūrės taip, kaip į visus, bet tikiuosi, kad toks "kitoks" jis bus priimtas su šypsena geranoriškai. Mes norime būti visur ir turime tokią teisę, tačiau dažnai žmonės pažiūri į mus taip, tarsi mum čia ne vietą . Vat tada ir pasidaro baisu, kai jautiesi nelaukiamas.
Kartais pagalvoju: "gal aš kraustausi iš proto ir matau savo vaiką "pro rožinius akinius", gal aš nesuprantu, kad mums nedera eiti ten kur galime sutrukdyti sveikiesiems???" Aš tikrai bandau įtikinti save, kad aš fantazuoju, kad žmonės mus priima, arba kartais bandau pažiūrėti į saviškį kaip į svetimą ir paklausti savęs ar man jis trukdytų... Bandau visaip pažvelgti ir vistieks nieko aš blogo nematau ir nesuprantu kur kiti mato tą baisią tragediją, problemą ir t.t. Vat tada ir pamanau, kad aš kraustausi iš proto.
Gal kas padiagnozuokit, kas man yra?

Man atvirksciai visi aplnkiniai bando itikinti kad nieko jam nera ir as issigalvoju del to dziauguosi nes ji priima darziukyje kaip ir visus kitus jiems autizmas yra tas baisusis o aspergerio jie nesuvokia. Kita situacija raidos centre ten vistik Vilniu mums numato.

http://mom.me/latina...ife-autism-mom/ man patiko

smagu girdet, kad radot savo vieta O ta mokytoja jus mokys iki galo ar 5 klaseje keisis?
Papildyta:


o gal tie zmones paziuri ne todel, kad jums cia ne vieta ar jus jiems trukdot, o tiesiog atkreipiat ju demesi, jiems idomu kas vyksta... (va tu uzuojautos zvilgsniu pakest negaliu...) O jus neziuretumet? isgirdus kazka keisto - nusisuktumet? Galiu paguosti (gal maisau, bet jusu vaikas maziukas man atrodo dar) - jam ant kaktos neparasytas sutrikimas ir kai jis elgiasi kitaip - kiti nezino kodel, tad jie mano, jog jis neauklejamas, siuolaikiniu tevu, kur nera ribu... Kai vaikas paaugs - jau visi supras, kad kazkas ne taip - ir nebebus tokie "pikti"
Papildyta:


mums irgi taip buvo... Ir tai ko gero yra sunkiau... nes kaskart viesiems turi IRODINET, kad tavo vaikas "nesveikas" - man tai buvo nepakeliama