Depresija, nerimo sutrikimai

Kur šokai?
Aš tai manau, kad reaguoji adekvačiai, net nelabai suprantu, kaip žmogui gali būti dzin, prisiklausius apie save ne iš teigiamos pusės darbe, žinant, kas gresia.
Yra žinok. Kur rašiau apie tą buvusią pirmūnę, "draugauju" su ja fb, seniau susirašydavom kažkiek. Keletą metų išvis nedirbo VILNIUJE (!!!), nes arba atleidžia, arba pati labai blogai jaučias, arba ilgiausiai nesusiranda darbo (buvo ir ilgiau nei pusmetis). Tavęs nepažįstu, su ja esu dirbu ir gretimose firmose, vienais biuriniais baldais dalinusis, todėl man tai atrodo tiesiog nesėkmė. Gal ji nebuvo kažkokia labai gera darbuotoja, bet man atrodo, darbuotoja, kaip darbuotoja. Kaip n kitų tokiose srityse, tikrai toli gražu ne blogiausia. Todėl manau, kad čia tiesiog nesėkmė. Dalinai todėl ir pati tempiau taip ilgai aname darbe.
Labai užjaučiu, laikykis. Nu turi ateit šventė ir į tavo kiemą tuo klausimu. Dabar, kai mačiau tave, nu tikrai neatrodai kokia išsižiojus višta, anaiptol.

studentiškam bare Na va, ir aš manau, kad reaguoju normaliai, tiesiog labai norėčiau reaguoti ramiau ir tiesiog gyventi šia diena, nepergyvenant dėl rytojaus/kito mėnesio/kitų metų. Žinoma, kad yra žmonių, kurie tiesiog neranda savo vietos. Ir net ir 10 darbų gali pakeisti. Kol randa savo, kur gali pasakyti, va, čia aš tinku, čia galiu būti gera darbuotoja. Tiek daug rašau čia apie tą darbą Bet kažkiek pačiai save reikia įtikinti.

Pritariu, nors, žinau, daug kam nepatiks. Pradėjau naują darbą, iš pradžių ir temperatūra kilo, ir raumenys skaudėjo dėl psichologinės įtampos. Bet niekas nepadės, išskyrus mūsų pačių pastangas. Reikia ieškoti atsipalaidavimo būtų, sportas puikiai nuima stresą, ir taip, tam reikia valios. Bet verta, jei sportuoji, daugėja ir energijos. Per atkryčius darydavau viską, kad greičiau pagerėtų, tai kiekvienas rytas prasidėdavo nuo sporto. Ryte neišeina – vakare. Eidavau pas savo psichologą. Kažkada čia dėjau pratimą, kuris kelia savivertę. Nemanau, kad bent viena išbandė. O kam, vis ties gi man niekas nepadės. Ir pats lengviausiais dalykas– jaustis auka. Bet tik mes galim vieną dieną sustoti ir pasakyti: gana. Mes pačios tą vaidmenį pasirenkam, ir tik pačios galim išmokti nesijausti jomis. Gyvenimas tikrai pasikeičia.
Perfekcionistėms galiu parekomenduoti gerą knyga: „Netobuli, laisvi ir laimingi“. Tikrai naudinga žmonės su žema saviverte. Aišku, mes galbūt niekada pilnai nepasveiksim, bet man norisi gyventi kuo kokybiškesnį gyvenimą. Pasiduot labai lengva. Beje, man nustatyta sunki depresija. Dabar jau lengva. Bet vis tiek, neretai kamuoja nerimas. Apgalvoju, kas tam turėjo įtakos, jei nepadeda, gyvenu kurį laiko nerimo fone. Jis praeina. Mums būtina ieškoti atsipalaidavimo būdų, prisitaikyti prie esamos situacijos ir tada ieškoti išeičių. Ir kaip cremaster, manau, kad verkšlenimai nepadės.

"Snargliai" šitoj temoj yra cremaster ir kitų kodinis žodis, kuris reiškia "vaikai".

Labas

O kodėl tau įspūdis susidaro, kad čia nelabai kas ką daro? Aš va per tiek metų būdama temoj kaip tik matau, kad praktiškai visos juda kiekviena savo tempu ir kryptim.

Dabar žmonės tiek savanaudžiai, net depresikai, su pernelyg aukšta saviverte, ar tikrai ją ir dar kelti reikia?
Laimė tiems, kas randa tą "atsipalaidavimo būdą". Man gal tikėjimas, bet nenoriu čia taip savanaudiškai į tai žiūrėti, nes tikėjimas neturi būti VIEN psichologinių problemų sprendimo būdas. Sportas mane gniuždė labiau, nei padėjo. Todėl ir užsiimu tuo, kai akyse šviesiau.
Kažkaip kiekviena pagal save per daug matuojam - aš išsikapsčiau, ir kitos gali. Na, gali, jei išeina sutelkti valią, jei neišeina, nusižudyti. Ir t.t.
Papildyta:

Aš irgi tą matau. Bet ne visi mato, reiškia.

Ar gali pakartoti tą pratimą savivertei, aš gal praleidau arba dar nebuvau čia.
Apie tą knygą irgi girdėjau daug gerų atsiliepimų, laukia skaitymo eilėje

Negaliu nei sutikt, nei pritart. Yra buvę dienų, kada tiesiog NEGALIU ir viskas, nors žinau n būdų, kurie man gali padėt ir padeda. O šiaip jo, kitomis dienomis eini per tą mažiau trukdantį "negaliu" ir gali apynormaliai gyvent.


Kaip tu įsivaizduoji savivertę? Koks žmogus tau yra su per didele ar per maža saviverte?
Šiaip, puikybė ar egoizmas yra kilęs iš per mažos savivertės, tad nereiktų painioti.

Sakai, kad sportas gniuždė, o ar dar gasdini kaimynus su šokdyne?

*

O dėl jautrumo, tai mes čia visos esam jautrios, užtai čia ir sėdim, užtai kitų "normalūs" pasakymai mus užkliudo daug labiau nei kitus. Bet ne visada kitų pasakymai būna normalūs, kartais net labai ne, bet vieni užsigauna ir ilgai nešiojasi, kiti greit numoja ranka. O tiems, kurie ne "psichai", sunku suprasti mūsų jautrumą ir atitinkamai elgtis.

Su per maža nesu mačius. Man visi su per didele. Kas iš kur ten kilę galima prisimąstyt, bet žmonės tikrai visi iki vieno savanaudžiai, todėl nežinau, kam reikalingas dar ir dirbtinas savivertės kėlimas, kad štai, aš puikesnis, nei maniau, nei kažkas manė.

Apie gniuždymą čia kalbu apie pernai metus, kai keista, kad nepasidariau galo. Sąžiningai atlankiau sportklubį mėn ir tikrai geriau būčiau gulėjus ir nejudėjus, nes kaltės jausmą tesukėlė, kurio iki šiol neatsikratau (nerašysiu kodėl, čia jau mano psichumas dėtas). O šokdynę tai buvau metus, kai su kanopa kažkas buvo. Dabar vėl pašokinėju. Bet šokdynė ir atsirado, nes nerimas ne toks skerdžiantis nuolatinis. Bet be ryšio taikyt laiką, nes ne 1gyvenu. Šiandien apakau. Pasikvietė kažkokį vyrą (turbūt kaimyną), nes reikėjo fizinės jėgos vienam reikalui. Sėdžiu savo skylėj užsidarius. Tas vyras klausia: atrodo, pas jus mačiau baltą katiną, ant palangės? Sako: ne, ne. Svarbiausia, jei jau slepia (kaip suprantu dėl to, kad dėl nuomos nemoka mokesčių valstybei, bijo gal kad kas neįskųstų), tai bent mane būtų perspėjus, nes kaip tik rengiaus eit pasidaryt kavos ir tas katinas laisvai galėjo išsmukt, nebūčiau manius, kad čia jį slėpt. Taip neskaniai tą melą nurijau. Nebelindau net tos kavos. Galvoju, reikėtų nešdintis iš čia, kad ir kaip nekenčiu kraustymųsi. Katinas, beje, tikrai dažnai ant tos palangės sėdi. Dar buvo sakius, kad tikrai katinas ne problema. Problemos gal nedaro, bet tas melavimas... Kam? Jei nuomojas, tai ne katinas, turbūt, visgi...
Jaučiuos kiek lengviau. Vakar šiurpas per snukį ėjo, bet, sakė, kad nesimato. Nu, darbe irgi nematydavo, turbūt, nes nk nesakydavo, o dabar jau iškart skiria, kai man paūmėja ir ima tardyt.

Todėl pagaliau užsisakiau geliniam lakavimui lempą ir ten kitas žmutkes. Mėn gale gal būsiu gražesnė jau.

Čia šeimininkė dėl katino taip? Vėjai kažkokie.... Reik nešt šmutkes ir susirasti kokį kambarį ar butą name ... va, kartu su Mėja, ji čia Vilniuj greitai darbą susirastų....

Beje, ar katinas išeina į lauką?

Į vaikų temą, artėja merginos gimtadienis ir šį sykį jau neišsisuksiu nuo katino įsigijimo. Aš ir nelabai prieš , nes katinus labai myliu... bet vis kažkaip atidėliodavau.

Joa. Šeimininkė. T.y., ne mano šeimininkė, - buto.
Aš sakiau Mėjai. Na, tik jai reikia noro ir kažkiek pradinių lėšų nuomai, kol užsidirbs. Bet, manau, tai galima išspręst.

Neina, mes 4a. gyvenam (o su ja dar ir kitam bute esam gyvenę) ir katytė kurčia, tai kur gi jai į lauką... Jos sesę, va, suvažinėjo pernai.
Aš jos išvis iš kambario neišleidžiu, nebent su manim iki virtuvės. Bet ir tai vengiu, nes ji, kaip ir aš, sugeba prisidirbt ką nors, vos kanopą iš lovos iškėlus. Ir šiaip jos žmonės vengia, visokia razbaininke vadina. Pvz., labai su malonumu stebi, kaip dūžta indai, vazonai. Nors čia prižiūriu, tai niekas ne mūsų dar nėr sudužę. Tik lovą baigia visai sudraskyt, nors draskyklę turim... Nu bet nelabai supranta, kai negirdi, jei bandau parodyt prisilietimu, kad negalima, tai parodo man atgal kraujo nuleidimu.
Nors šiaip puikiai supranta, ko negalima, kas man nepatinka. Tas užuolaidų rovimas ir vidurių paleidimas mane pamačius įvykių epicentre, tai tik įrodo. O dar, pvz., kai neleidau į spintą lįst, nes ir taip visi rūbai apsipūkavę nuo jos, tai suprato, kad per duris negalima. Todėl nulupo nugarėlę ir per ten dabar lenda (tarp sienos ir spintos, atrodo, nedidelis tarpas, bet ji kažkaip telpa).
Nesigailėsi dėl katino, beveik garantuoju. Aš irgi mąsčiau ir delsiau, vis tik būsto nuosvo nei nenusišviečia, o kaip palikti, jei kur išvažiuoju... Bet per depresijas nei nenoriu kur važiuot, ilgiausiai, per atostogas, kai buvau pas mamą, esu palikus 4dienom. Aišku, su atitinkamu maisto ir vandens kiekiu. Nors maisto kvapas išgaruoja, tai negerai, bet badu nemirė. Man mama gražiai parūpino, pati gal būčiau dar ilgai mąsčius ir permąsčius.

Snarglius aš supratau ne kaip vaikus, o kaip galėjimąsi savęs.
Ne apie visus toks įspūdis susidaro, tikrai ne. Kiti stengiasi iš visų jėgų.


Night 13, savanaudiškumas nėra geresnė savivertė. Tai pratimas, kad išmoktum savikritiškas mintis pakeisti racionalesnėmis, kiekvienai kritiškai minčiai duodi atsvarą. Tik darydama jį pastebėjau, kiek pas mane kritiškų minčių apie save.
Beje, juk supranti, kad sportas ne kiekvienai tinka. Be to, reikia rasti tokį, kad ne per kančias, o malonų. Tu jau šitaip ilgai kenti, kas, tavo manymu, galėtų bent šiek tiek padėti? Iš baisių būsenų išsikapsčiau, bet tai nereiškia, kad jos nesikartos. Tiesiog šiuo metu jaučiuosi sveikesniu žmogumi. Neįsivaizduoji, ką tai reiškia, po 10 metų bangavimo tarp sunkios depresijos ir lengvos. Dabar man nėra lengvas periodas, bet nepasiduodu. Ir nerimas yra, ir kūno kaustymas, viskas vietoj. Bet praeis.
P.S. negaliu sutikti, kad visi žmonės savanaudžiai.


Sveika savivertė, kai žmogus priima save visokį. Ir blogą, ir gerą. Su puikybe tai nieko bendro neturi. Tas pratimas padeda parodyti žmogui, kad jis turi puikių savybių, kurios ir minusus atsvert gali. Aš tau vėliau parašysiu jį.

Beje, aš tokia pat depresikė kaip ir jūs. Jautrumą puikiai suprantu, bet juk supranti, kad išėjus į gatvę, į darbą, niekas į tą jautrumą nekreips dėmesio. Pilna jautrių žmonių ir be depresuojančių.

-Minėjau, gal neskaitai pastoviai, nenoriu kartotis, nes ir taip aš čia kaip kokia, nesakysiu kas.
Be to, manau, dar neišgedėjau, man reikia daug laiko. Nors jau tuoj tuoj 7m.
--O blogas savybes ar parodo?
Gali neatsakyt, čia retorinis klausimas, bet man aktualus. Esu skeptikė prieš tas visokias pozityvumo mokyklas, todėl rašiau į ką labiau pati kabinuosi.

Gal gali pavyzdi? Man tai pakankamai aktualu.