Uf. Buvau pirma pricitavus, bet taip užėjo... Tai gal tiesiog, ačiū, kad esate ir nenusižudėte pirma manęs.
Su tais vaistais man darosi toks nežinau... Kažkiek apmarina, bet toks jausmas, kad remiu farmaciją ir tiek. Parsinešiau va ir paroxetino, ir lexo, ir xanaxo. Dar mirtazepino norėjo rašyt, sakiau, kad nerašytų.
Gavau patarimą lakt paroxetiną 2*40mg.
Ir psichei sakiau, - šitiek laiko va taip. Pas psichiatrus lankausi nuo 2009m. Juk logiška, kad nuo jau galėjau "išsigydyt", ar ne? Bet ji net nekomentavo. Turbūt, todėl, kad aš 1891m gimus, 124m nugyvenau, tai koks jau skirtumas. Ir taip per daug.
Nežaiskit, vaikai, su astrologijom.
Nežinau kas ir man daros. Pilnatis gi praėjo. Bet taaaaaip užeina. Nemoku paaiškint to jausmo net. Turbūt, nerimas, bet kažkokia iškrypus rūšis. Atsirado jausmas, lyg per rankų linkius kas peiliu pjautų (atseit, venas).
Ačiūdie darbe kol kas viskas gerai. AČIŪ DIEVUI, AČIŪ AČIŪ. Bet. Turiu įtarimą, kad dirikas šiandien suprato, kad žliumbiau.
Tooooks draugiškas, kad net nežinau kuo čia baigsis, jau geriau negali būt.
Aš nenoriu leistis į per artimas bičiulystes, nes žinau, kad darbdavys yra darbdavys. O jis ir kavos siūlo, juokauja, link namų pameta, klausia, ar apsipratau pas juos (ir vakar, ir šiandien klausė).
Gal sapnuoju, nežinau.