Jorkšyro terjerai

Kartais sunku ir skaudu būna patikėti tuo, kokius sprendimus padaro žmonės...

Išsakysiu ir aš savo poziciją dėl diskutuotų temų. Vaikai ir šunys. Pas mane pačią du mažamečiai vaikai. Skaudu būtų, jei gyvūnų man neparduotų dėl šios priežasties. Bet jei pati būčiau veisėja, net nežinau kokį sprendimą priimčiau... Iki šiol ir man atminty yra įsirėžę keli skaudūs atvejai, kai mažos veislės šuniukas buvo sužalotas ar net mirė dėl netyčinės mažamečių kaltės (vienas atvejų, pasakotas šioje temoje, kai šuniukas mirė iškritęs iš antro lovos aukšto). Dar negirdėjusi šių istorijų, instinktyviai neleidau vaikams tampyti ir kitaip skriausti šunų (pradžioje net vedžioti neleidau, nes vaikai ne vedžiojo,o tampė šunį kur panorėję...; nors vyresnysis paskutiniu metu sėkmingai padeda pavedžioti šunis). Kodėl neleidau skriausti? Dėl to, kad gyvūnai - tai gyvi organizmai, turintys jausmus. Dar gi... Jie turi ir atmintį...! Todėl tikrai buvo skaudu sužinoti, kaip neatsakingai planuoja elgtis viena mūsų narių... Netiko - parduodu, nuostolio nėra... Nežinau ir aš kokios tokio sprendimo priežastys. Nors esu iš tų žmonių, kurie stengiasi neteisti, o kaip tik priešingai - pateisinti bet kokį žmogaus poelgį, bet... šįkart negaliu... Gal per daug įskaudino išgirstos istorijos, kuriose dominuoja žmogaus norai, jo finansai, bet tik ne gyvo organizmo sveikata ir jausmai... Nepateisinu šuns psichologinio žalojimo vardan to, jog gyvūnas nepateisino šeimininko lūkesčių. Jei taip daro žmonės, įsigiję šunis iš veislynų, tai baisu ir pagalvoti kas dedasi populiarių veislių mišrūnų gyvenimuose... Nes ten nusivylimai tikrai dažnesni... Nenoriu kišti savo istorijų, kad nebūtų traktuojama kaip motinėlės Teresės istorija, kokia aš gera ir pan... Bet gal tai padės apsispręsti dar svarstančioms įsigyti šunį, tuo labiau jei svarstoma įsigyti "jorkutį" pigiai... Mano pirmas šuo - mišrūnas. Pirkau "jorką" Ir dar pati putojausi ir su Zabyte ginčijausi, kad čia jorkas Į vilkšunį ar kažką kitais apibūdinimais prognozuoto neišaugo Panašus į jorką, bet tikrai ne jis Čia viena... Tikinčioms "rožine" ateitimi. Šuo tikrai ne statulėlė Mėgstu tvarką, esu griežta. Griežtumas nepadeda - vis tiek mažas šuniukas pridarys nuostolių, neįmanoma jo išauklėti per 1-2 dienas, tam prireiks pusės metų, metų, o gal ir daugiau. Per tą laiką patirsit nemažai nuostolių ir nepatogumų. Mano asmeninė patirtis - sugriaužtos šlepetės ir kiti ne vietoje palikti daiktai, sugadintos grindys, nugriaužtos grindjuostės, nugriaužtas bambukinis tapetas, odinis fotelis ir net siena (!), po kurios savaitę šuo intensyviai viduriavo. Grįžus namo, ne poilsis, o paliktų "gėrių" valymas sukaitus arba lėkimas į lauką. Išveda iš kantrybės, bet tai mano sprendimas, už kurį turiu nešti atsakomybę. Problemos sprendimas - ne "naštos" atsikratymas, tai nežmogiška (konkrečiu mano atveju - režimo keitimas+žaidimo draugas pirmam šuniui+aptvaras mano ramybei ir šuns sveikatai). Tad prieš perkant šunį, reikėtų gerai apsvarstyti ar esu tinkamai pasiruošęs tokiam sprendimui, o jei kyla mintys "blogiausiu atveju gyvūnui rasti kitus mylinčius šeimininkus", geriau net nebandyti varginti savo gyvenimo ir žaloti kitų (gyvūnų) gyvenimų...

Beje, dilgelyt'e, vadinasi ne tai... Parašei "perkarus", tai prisiminiau savo sveikatos būklę, kai laikydavausi dietų
Papildyta:
Veisimui ir buvo skirta, nors dievagojosi, kad ne... Tarp eilučių galima buvo įskaityti pasiteisinimus, kodėl ir nuo kokio svorio galima veisti jorkus. Plius patirties veisime yra - vienas veislynas gyvuoja. Sutapimas, kad sužinojus, jog reikiamų įvertinimų veisimui parodose negaus dėl šuns svorio ir kergimas žlug, dėl ko nuspręsta parduoti? Manau, kad ne...

Nulėkiau ir aš į skelbiu pasiciekavint, įdomu gi

Aš dabar su tokiu labai kvailu klausimu : kalytei pirma ruja turėtų iki 1-1,5 metukų būt ? Mano vaikas dar tų dienų neturėjo tai su neramumu laukiu , mano planai po pirmos rujos sterilizuot ją, bet ne anksčiau kaip metukų ar dar mum palaukti, nes man baisu ta narkozė labai

O dar į anksčiau išsakytą temą : mūsų Belutė nėra nieko sugraužus, pradžioj bandė batus nešiot, bet subariau kelis kart tai dabar nei batų nei tapkių netampo, bandė tapetus draskyt labiau gal duris krapštė kai aš vonioj buvau tai irgi subariau ir viskas. Aišku jei mėtosi ant žemės vaikų kokie žaislai ar popieriai tai tampo, bet aš net nebaru tegu tampo , o jei mano panos nenori kad būtų žaislai apgraužiami tegu pasideda į vietą (ragana kartais būnu ) o jei ko neranda tai viską galima surast balkone Bela viską slepia balkone dar tiesa visus kilimus panaikinus buvau nes pastebėjau kad tupia ant kilimų, dabar jau paaugo tai po truputį ir kilimai grįžta

Tai gal ir sunku, tik klysti zmogiska... svarbu is tu klaidu mokytis ir stengtis ju nekartoti... (ne vienas nesam 100% tikras, kad pavyks nekartoti)

zinau nemazai atveju, kai suniukas mire ar buvo suzalotas del netycines suaugusiuju kaltes (ir ne suniukas) - taip jau gyvenime buna, kad visko is anksto nenumatysi, nesuplanuosi... Gaila suniuko, dar labiau gaila to vaiko, kuris turi priimti ta gyvenimo pamoka...

kuo Sineriukes suniukas buvo suzalotas psichologiskai? jis dar maziukas, zmogus zinojo pirkdamas ko nori, ko siekia, kokie jo planai to suniuko atzvilgiu - kuo toliau, tuo labiau isitikino, kad tie planai neigyvendinami - nemanau kad ji slepe pirkdama nuo veisejos savo planus del veisimo - kodel tada pardave toki mazasvori suneli jai? As tai suprantu - kad dauguma iesko mazesniu suneliu - nes visuose skelbimuose jie brangesni, juos greiciau isperka... Tik nesakykit, kad zmones nedaro is to verslo - daro absoliuciai visi, ir dar koki... Daug blogiau butu, jei ji butu kergus ta kalyte... Arba ismetus i gatve, prieglauda... Esu macius skelbimu grynaveisliu kaciu, kaliu - kurios veisimui nebetinkamos del amziaus - ir jas perleidzia/dovanoja i geras rankas ir is sono atrodo padorus veislynai... Va cia tai jau negrazu... Gerbiu zmones, kurie atsitikus nenumatytam atvejui - sprendzia problema (netycia pastojus, daros aborta arba pagimde vaikeli palieka langelyje - nei kad pagimdo, o paskui neislaikius nervams - trenkia i siena, sugeba sau pripazinti, kad sunku su gyvunu, kuri isigjo - ir randa jam tinkamus namus, mylincia aplinka - o ne priduoda i prieglauda ar nepalieka paveze miskelyje, gimus neigaliam vaikui - pripazysta, kad per sunku ir pasidalina globa su valstybinem istaigom, o ne "eda", psichologiskai kankina neigalu vaikeli del sugriauto gyvenimo...). Nu nepavyko zmogui isigyti suniuko atitinkancio jo lukescius, tai dar greit susivoke, jaunutis greit prisitaikys naujoje seimoje

Sakai duona ir atrakcija? O kai jai visos choru sakem, kad per mazas suo. Kad vaikai per mazi,. tai ji nenorejo klausyti.
Kodel tas sprendimas nebuvo atsakingas perkant suni?

Virga, žinai (galiu tu kreiptis ?) manau dar yra toks atvėjis kai mamos, auginančios 2 ir daugiau vaikų galvoja, kad jos susitvarkys (nes gi augina 2 vaikus, o šuo tai gi ne vaikas, su juo lengviau). O gaunasi atvirkščiai. Turiu draugę, kai vaikai buvo maži sakė noriu šuns, įkalbinėjau kad palauktų tegul paauga vaikai. Pavyko apie metus pratempti, kad neskubėtų. Bet po metų su biškiuku paėmė šunį, ir tada sakė kodėl nepaklausiau, kodėl dar nepalaukiau, juk ir vaikai maži ir šuo mažas ir visiems jiems reikia dėmesio, priežiūros. Bet šuo liko šeimoje, mažiau miegojo, derino kad visi gautų dėmesio ir dar prižiūrėjo kad vaikai šuns nežalotų.

nemanau kad ji del vaiku ta suni parduoda, greiciau, kad del kergimo As nebelabai pamenu ar ji taresi cia forume konkreciai del sio suns, ji norejo kuo mazesnio, bet ko gero nebuvo pasakyta riba, koki maziausia suniuka butu galima veisti... Be to zmogus pirko gyvuna su dokumentais, gal veiseja ja "paprotino" kad galima ir kad viskas bus ok... Kodel ji turi tiketi forumu o ne veiseja? Ypac kai si pataria tai, kas pirkejui malonu/reikalinga girdeti

Aisku, kad galima.
Skaiciau SM forume, kai viena forumiete, kad nebutu liudna sedeti namie(gyveno uzsieni) nusipirko ant greicio Lietuvoj suniuka ir vezesi per siena. Be visu reikiamu skiepu. Suniuko nepraleido pasienio tarnybos, o ji turejo nuspresti ar mokes uz suniuko prieziura? Karantino laikas ilgas ir brangus. Ar sutinka uzmigdyti? Tai ji sutiko uzmigdyti suni. Nes kam jai, per jos beje ziopluma, moketi tokius pinigus? Gi nuvaziuos ir dar nusipirks jei bus liudna.

Kiek as pamenu tai ji gavo daug pastabu, del suniuko svorio. Nes ji ir pasake cia atejus, kad nori pirkti kuo mazesni suni ir veisti.
Nezianu, jei man taip atsitiktu, as prasyciau giminiu, draugu pagalbos. Gal jie apsiimtu auginti mano suni? Neimciau jokiu pinigu. Svarbu, kad zinociau, kad jam /jai viskas gerai pas gerus zmones. As jau dabar zinau, kas pasirupintu musu maze, jei mes su vyru iskeliautumem kartu anapilin. Ir daznai D. prasau, kad kad tai butu negreit. Nes maze l. prisirisus prie manes. Nevalgo ir neina i lauka su vyru.

Bet ar verta tikėtis, kad šuo bus toks kaip jūsų? Geriau ne. Geriau susitaikyti su blogiausiu ir džiaugtis, jei pasiseka gauti gerą šuniuką. Tikintis geriausio, galima prieiti prie panašaus sprendimo, kurį padarė Sineriuke


Vakar panaršiau Sineriukės žinutėse. Vienoje rašė, kad veisėja perspėjo, jog ji bus mažo svorio, bet ji su vyru nusprendė, kad jiems tiks šeimos draugė (!).

O aš nepritariu abortams. Bet čia atskira tema... Už kiekvieną žingsnį reikia atsakyti, yra likimas, karma ir pan...


Gerbiu tokius žmones

tai ji gavo pastabu - del svorio - bet kai klause (loo irgi to paties klause) - kokio maziausio svorio - atsakymas, kad ne mazo - tas "mazas" labai salyginis dalykas, konkreciu skaiciu nebuvo, o ir augant pasimate - kad tas suniukas bus galbut dar mazesnis, nei planuota - nes tarkim mano, tokio amziaus 3 kart daugiau svere, o va dabar vistiek apie 2 (kas manau yra pakankamai mazas svoris) - tai gal zmogu ir subelamutino...

o koks jau skirtumas kas ta suneli priglaus ir augins - gimine, draugai ar svetimas? Juk suniui tai svetimas zmogus, naujas seiminkas - jam bet kokiu atveju teks is naujo priprast, prisitaikyti Del pinigu - tai cia jau kiekvieno reikalas - netgi privalumas, zmogus sumokejes uz suni gal atsakingesnis bus nei gaves veltui... Juk paskui yra tikimybe kad ir eis sunelis per rankas...

Jei būtų atsakingai rinkusi šunį kergimui, būtų net nežiūrėjusi į mažasvorius; tuo labiau, kad net veisėja atkreipė dėmesį į svorį.

Norėčiau žinoti kaip sekasi MANO šuniui, kurio nebeturiu galimybių auginti. Ir pinigai (nuostolių kompensavimas) man nebūtų svarbus.

Šiandien sineriuke lankėsi temoje, bet kažkodėl jau nieko nekomentavo.

Sineriuke, ateikite ir pasakykite kodėl taip staigiai nusprendėte parduoti, juk ką tik klausinėjote dėl priežiūros ir t.t.
Kažkodėl manau, kad dėl to jog kergti negalės, o tikėjosi. Arba nesusitvarko, nes ir vaikai maži ir katės ir lyg minėjo šunį (nebent maišau nares)

P.S. Papasakojau namiškiams situacija, tai nesupranta kaip taip galima.

as irgi jiems nepritariu - esu uz tai, kad reik daryt viska, kad taip nenutiktu, bet kartais... Tai tikrai geriausia iseitis, ir priimt ta sprendima tikiu, kad nera lengva...
Papildyta:


rinkadamasi suni mazasvori - ji turejo tam savu motyvu, bet matyt taip jau gavos, kad jis pernelyg mazo svorio... As irgi rinkaus, kad butu apie 3 kilus, deja gavos apie 2 (visu kilu maziau, nei planavau) - bet toki dar kergti galima... Ji gal planavo apie du, o va jau mato kad ir 1,500 nesieks...
Galu gale kaip bebutu - manau reiktu laikytis principo - neteisk ir nebusi teisiamas...