Ir šiandien, grįžusi po darbo, pirmiausia išleidau besiveržiantus į lauką, kol išvaliau kačių WC, girdžiu jau Bugutis ant laiptų dainuoja : "Maam, kodėl mus vienus palikai, kodėl neateiniiii..."
Nežinau kaip kiti škotukai, bet Bugis yra nuolat bendraujantis katinas, nuolatos būnantis šalia, visur dalyvaujantis, ir nesvarbu, kad ant rankų jam meilės su visais mur mur pakanka kartą per dieną pabūti, tačiau jis nuolat šalia... Kartais ateina į lovą ir net 5 min. palenda po kaldra, prikalba mur mur, o mano galvos apkabinimas ir plaukų kedenimas iki šiol mane stebina...
Kartais atrodo, kad tai net ne katinas, o kokio artimo žmogaus siela įsikūnijus jame, nes taip suprasti, bendrauti, turėti intelektą tikrai ne kiekvienas katinas gali...
Jis supranta jumorą, kartais pats erzina ir išdykauja, po to jau skuodžia, jis moka būti liūdnas ir linksmas, moka pozuoti įvairiom veido išraiškom, nors pozuoja be pagalbininkų, kurie jie žaidintų, moka netgi įsižeisti, tada jau atsigula, padeda galvą ant savo rankų, nusisuka ir net visai nežiūri ir liūdi toks nelaimingas....
Tai ne katinas, tai - mano draugas, mes bendraujam ir pasikalbam, nesvarbu, kad mūsų kalbos garsai skirtingi, bet jis kreipiasi į mane savo kalba iškėlęs galvą, išplėtęs savo rudas akis, o aš jam visada atsakau: "Ką, Buguti ?
, Tu jau kažko nori, kad taip reikšmingai kreipiesi ?" Žodžiu, - juos reikia mylėti ir suprasti, ir tada jie patys pačiausi
