Noriu skirtis, bet nepasiryžtu

Sveikos,
Esu nepavydetinoje situacijoje (ir pati del to kalta). Lyg ir nusprendusi ka reikia daryti, bet kankina abejones ir baimes.
Situacija tokia. Su draugu esame kartu 15 metu, gyvename 14. Susipazinome studentavimo laikais, santykiai vystesi gan greit, bet be jokiu super romantisku zygiu. Tiesa, jis padovanojo ziedeli, klausdamas ar busiu jo amzinai. Del finansines abieju padeties sugalvojome isvaziuoti i uzsieni. Cia nauji darbai, nauji zmones, nauji namai. Viskas klostesi ramiai, gal siek tiek ir nuobodziai. Pasipykdavom, susitaikydavom. Nors zieda nesiojau, jokiu kalbu apie vestuves nebuvo. Tik atsitiko taip, jog viena karta isgeres jis pakele ranka pries mane. Aisku kita diena atsiprasinejo. Atleidau ta karta. Buvo ir sekantis kartas. Tada jau rimtai susimasciau ir siuliau skirtis. Vel atsiprase, priseike daugiau to nebus. Ir nebuvo. Tie du kartai pries 7 metus nebesikartojo. Tik man nuo to nebuvo lengviau. Manyje tarsi kazkas mire, nors stengiausi issaugoti santykius, stengiausi save nuteikti, kad jis suklydo ir daugiau taip nedaro. Tuo tarpu nesamoningai ieskojau supratimo ir svelnumo kitur. Bendravau internete, tiek su moterimis, tiek su vyrais, nesitikedama nieko (naivu). Ir stai atsirado (kaip ir reikejo tiketis) TAS kitas. Iskart pasisakiau, kad esu ne vienisa, kad ilgai esu su vienu zmogumi. Laikui begant ir daugiau pasipasakojau, jis visada klausesi ir guode. Grizau Lietuva atostogoms ir susitikom. Ta didziule simpatija pasitvirtino, abu ziurejom vienas i kita didelem akim ir sypsojomes. Deja, atostogos baigesi ir man teko grizti atgal. Bendravimas nenutruko, jis daresi intensyvesnis. Isimylejau. Viskas taip pasakiskai atrode, nors maciau ir minusus, apie tai kalbejomes ir sutikom, kad turime ju abu. Jau tada man galvoje sukosi mintys apie issiskyrima su senuoju draugu. Naujasis parode, kad gali buti ir kitaip, kad galiu jaustis mylima ir reikalinga. Mete darba Lietuvoje, isnuomojo buta ir atvaziavo i mano sali, pasake, kad lauks ir tikesis, kad as busiu su juo. Jei susipykdavom, jis pasitengdavo, kad viska issiaiskintumem, as buvau uzdaresne, tarsi nemokanti bendrauti, pamirsusi, kas yra siluma ir supratimas.
Taigi atejo tas momentas, kai man galu gale reikia apsispresti ir pasirinkti kuriuo keliu man eiti. As zinau, kad elgiuosi nesaziningai ir skaudinu aplinkinius. Man irgi skauda. Savyje as suvokiu, kad su senuoju draugu mus sieja tik patogumas, bendras igytas turtas, siek tiek siltu prisiminimu is praeities. Bet to nepakanka. Noriu iseiti tik nesuprantu, kodel man taip sunku padeti taska ir eiti pirmyn. Jis tikrai geras zmogus, galbut suklydes praeityje, bet tikrai jauciuosi kalta, del to kad susizavejau kitu.
Ar kas nors yra susidure su tokiu jausmu, kai zinai kad bus geriau viska baigti, bet vistiek trypcioji ir nejudi?

Jei turite asmeniškai savo turto, nesate nuoga basa ir jei kas, neliksite visai ant ledo, tai bėkite nuo to seno. Na ir kas, kad dabar keli metai nesimuša, bet gyvenimas tęsiasi, maža dar kokių bėdų, krizių užeis ir vėl jam tai išlys? O jei gims vaikai? Galvojate apie tai, norite tokio tėvo vaikams? O vidurinio amžiaus krizės?
Kas čia tokio sunkaus? Turite juk kitą, dedate tašką senam ir einate

Tiesa pasakius senasis neisbuna vaiku kompanijoje ilgai, vaikai ji nervina... Nors tikrai ne viena karta buvo uzsimines, kad pats ju nori. Tik as ju nenoriu su juo. Bijau, kad viena ir auginciau.

Sunku, nes yra prisirisimas, kaltes jausmas. Vakar buvau pasiryzusi viska pasakyti. Bet kai grizau namo, ji pamaciau, gerkle tarsi uzdziuvo. Pradejo suktis mintys, kad as ji iskaudinsiu, kad jis manes nekes. As pati saves nesuprantu. Sprendimus darbe priimu be jokiu problemu, nes ten nera emociju - yra reikia ir viskas, o cia jauciuosi kaip istizele

Juk čia asmeninė laimė, o ne šiaip kas. O jei jis ką susirastų, manote irgi taip kankintųsi? Tikriausiai ne. Be to, vistiek jis kaip ir smurtautojas skaitosi, tai iš viso ko tiek galėti? Geri žmonės atlaiko didžiulius sunkumus ir nesimuša...

Aciu, Monteverte. As suprantu ka sakote, tik niekaip nerandu ryzto. Zinau ko noriu, zinau ka reikia daryt, bet...
Galbut todel, kad jau badziau as viena karta. Buvau isejusi, pasakiau, kad del kito. Isejau viena pradziai pabuti. Tada jis bande kalbeti, klausti kas negerai, nors niekada to nedaro. Istrigo viena jo pasakyta fraze - tu nevertini sitiek drauge praleistu metu. Ir suminkstejau as, susitaikeme, pasiemem paskola namui. Tai dabar tik daugiau isipareigojimu Apie pinigus as nelabai ir galvoju. Jei jam reikia ir sazine leidzia, tegul pasiima viska. As tik nenoriu gailetis del to, kad kazko nepadarariau ar padariau ne taip.

To niekaip nepatikrinsite ir nesužinosite. Aišku, ir su tuo nauju po kažkelių metų visko gali būti. Bet visgi, aš irgi turiu jau gana didelės patirties šioje srityje gyvenime ir galiu pasakyti, kad silpnas vyras yra labai prasta partija. Mano galva, kad ir kas nutiktų, tikras vyras neturi to skandinti butelyje ir smurtu to išreikšti tuo labiau. Pažiūrėjus ir į mano tėvų amžininkus, tai tie, kurie kad ir kokie geri yra buvę, bet jei jie linkę į butelį, tai pražūva dažnai su metais, nusivažiuoja, o jei linkę į smurtą, tai irgi tai vis prasiveržia.
Pati pagalvokite, gyvenimas su metais tik sunkės. Ateis laikas, kai dirbti, uždirbti bus vis sunkiau, naujovės, kompiuterizacija, ligos, gal ir karas koks, kas žino? Sunku bus su geru, stipriu vyru, o su ištižėliu?
Linkiu gerai viską pasverti ir teisingai apsispręsti. Nors pati to nedarau, nes labai pasikliaunu savo pačios nuojauta, bet jei jums jos trūksta, tai galite pasiburti pas rimtesnę būrėją, kortomis pvz. Mačiau, kad net ir šiame forume yra taikliai buriančių, vis grįžta ir grįžta narės. Ir buria vieną klausimą netgi nemokamai. Galbūt jos nuskaito jumyse esančią info, kurios jūs niekaip neišgirstate ir nežinote kas jums geriau

Na nera jis geriantis, tik progoms esant isgeria. Ir siaip jis nera kazkoks monstras. Parasciausia ne romantiskas, nerodo demesio ir nesitengia. Nera artumo jausmo. Nesijauciu moterim salia jo.
O del bureju... netikiu as tokiais dalykais. Netikiu, kad zmogaus likima gali nulemti kortos ar dar kas. Labiau vadovaujuosi, kad kiekvienas yra savo likimo kalvis. Tik sprendimus kartais nelabai lengva igyvendinti...

as manau, kad visi turi teise buti laimingi ir mylimi. Jei viskas liks kaip buvo, bus nelaiminingi 3 zmones, Net ir dabartinis. Nes nemanau, kad jis jus myli, juolab jus jo. Gyvenat del patogumo, bet nejau nesat verti daugiau? Visi.

Taip, Terroriste, visiskai sutinku. Tik siek tiek nedrasu paciai. Mes zmones labai megstam komforto zona, o kai reikia is jos iseiti, tai buna didziausias siaubas. Taip ir man dabar - kaip isdrysti, pasiryzti ir neuzsiversti saves emocijomis ir prisiminimais, kurie trukdo. Cia mano didziausia problema.

Jei nesirįžti skirtis, reiškia - nenori skirtis. Simple as that. Neieškoks problemų ten, kur jų nėra. Kai tikrai užsimanysi skirtis - išsiskirsi nė nemirktelėjus.

Sitting on the fence periodas ir tiek. Lyg visos čia tik sumaniusios ką tuoj puola tai daryti. Palinguos ir nusvirs į kurią nors pusę.

o ko jai noret, jei dabar ir taip viskas gerai? Vyras - patogus gyvenimas, stabilumas, meiluzis - meile, aistra, supratimas. Faina, kai viskas yra, tik.... meiluzis amzinai nelauks. Jei norisi but su juo, tai reiketu apie tai ir pagalvot.