Apie depresijos šmėklą

Kaip man nezmoniskai baisiai tokie dalykai atrodo. Reiktu man paskaita skaityt, numirciau.
Nors kartais pagalvoju, gal imanoma priprast net labai bijant. Turiu kelias drauges kurioms paskaitos ir pranesimai kasdienis darbas, o gyvenime jos kartais bailesnes uz mane atrodo, kai kur einam:)
Papildyta:


Tiesa sakant, as irgi daugelio kitu jauciamu dziaugsmu ir juos sukelianciu priezasciu nelabai suprantu. Bet kiekvienam sava prasme.
Apie komandinio sporto reiksme ir sukeliamas emocijas antropologiskai ir visaip kaip daug galima paaiskint. Nu karoche cia nuo antikos laiku jau viskas prasidejo:)

DIEVISKAS. is tos laimes nei nezinojau ka cia nuveikt tai ir sokiai, ir sportas, ir kinas. tik va gaila kad psicu atviru duru dienoj nesudalyvavau, nes namo grizau rytiniu autobusu paslika visa . gal reikejo iskart ten ir vaziuoti


laukiau sito su didziule baime kaip kokio kosmaro. as visa drebanti pries auditorija ir pamirstu ka sakyt net. skirtumas gal tik tas, kad iki siol dazniausiai eidavau atsiskaitinet kazka pries "aukstesnius", o dabar atvirksciai. tai siek tiek nuima baimes.

nesugebejau rast bernardinu parko pabuvau tik pily ir katedroj,siaip po kazkoki parka pasivaiksciojau...tokia laisva cia jauciuos:)

ir dar-mane pakviete i savanoriu apmokymus leses prieglaudoj!!!!

as laiminga

Sakes su kokiu nerimu prabudau vakar atrodo taip gerai jauciausi, siandien visiska sikna

Meja, tu šaunuolė Pati viena svetimam mieste ir aktyvesnė esi ir daugiau progų išnaudoji nei daug kas ten nuolat gyvendamas.

Aš tai krepšinio čempionatus žiūriu su malonumu, nors tas susidomėjimas atsirado tik jau suaugus. Vaikystėj negalėjau pakęsti kada tėvas rėkaudavo priešais švilpiantį tv. O dabar rimtai patiriu ir tą euforiją, ir laimę, kai laimim, ir liūdesį, kai pralaimim, žaviuosi besidžiaugiančiais aplinkiniais gatvėse, pati jaučiuosi to dalis. Man patinka būti tarp laimingų žmonių. Net jei logiškai pasvarsčius, tos pergalės ir pralaimėjimai niekuo materialiai ar moraliai neprisideda prie mūsų gerovės. Bet kaip visi laimingesni, vieningesni ir džiaugiasi, tai juk puiku. Nors kartais ir nesugeba susitvarkyti su emocijom - susimuša, susipyksta, nuo tiltų šokinėja, vandalizmu užsiima...

Man tai antidepresantai veikia, jaučiuos geriau. Ramiau žiūriu į reikalus, kad reikia vėl keisti darbą ir pan. Šiandien sėdėsiu namie viena, tai irgi kažkaip dzin. O anksčiau sienom lipdavau iš nevilties, kad niekam aš nereikalinga ir neturiu gyvenimo. Tik dar kol kas neramina fizinės išraiškos - pvz. rankų ir viso kūno drebėjimas, pakaušio skausmai, širdies mušimas. Per daug gal tam dėmesio skiriu, per daug susikoncentruoju. Jei suskausta galvą, tai tyrinėju, kur ir kiek skauda, spaudžioju pakaušį, o jei pradedu drebėti, tai irgi nuolat tikrinuosi, kiek dreba rankos, kaip jaučiuosi. Nors tas nieko nepakeičia, bet paskutiniu metu per daug skiriu dėmesio savo fizinei savijautai, bijau tų fizinių negalavimų. Galvoju, o, va ir vėl, nuo ko čia, gal kad giros išgėriau, gal kad pasinervinau, gal dar nuo ko nors.

as jauciuos atgavus laisve ir save.

vakar sese pasisaipe negraziai,tai buvau taip supykus ,kad raminamus geriau.toks jausmas,kad tik ir laukia kada susimausiu.bet as nesusimausiu.o jei susimausiu-atsikelsiu ir eisiu toliau.cia ne uk,kad sedeciau paskendus depresijoj.

Ilgai kaupeisi, kol ištrūkai iš ten, bet dabar gražu skaityt. Net mąstymas, atrodo, pasikeitė. Sveikinu, pavarei

saunuole Tu

Tikrai šaunuolė.
Taip norėčiau, kad ir toliau taip. Linkiu

Gal Misskiss buvo teisi. Kaip tikra pesimistė perskaičiau ir pagalvojau, kad ir man buvo tokia pradžia Vilniuje, kaip Mėjai. Lankiau visokias žymias vietas pačiom pirmom dienom. Viskas buvo nenusakomai sava. Nors po laidotuvių buvo praėję dar vos virš 2mėn.
Dabar galvoju, už kelių dienų jau 7m. Buvo ir gerų dalykų, atsirado draugų naujų ir t.t., bet, nepaisant visko, tuos visus metus buvau labai nelaimingas žmogus.
Tas geras, šviesus pradžios laikas sostinėj labai greit baigės.

Bet jūs neįsivaizduojat, kokia nereali mano mama. Tokių, turbūt, net nebūna. Neperdedu, tikras stebuklas man ji. Man, suaugusiai bobai, atnešė šiandien pusryčius ir kavos į lovą. Negana to, pridėjo naminių mėsyčių ir pomidorų (aš labai mėgstu pomidorus). Dar ir vištas laiko šįmet ir jos duoda naminių kiaušų. Maža to, kadangi pirkau mamai vaistus už 5€, atidavė 50. Man net gėda, bet, sakė, ar tau nereikia pinigų, tai paėmiau.

ir as spejau pagalvot,kad gal man tokie jausmai is euforijos,nes viskas nauja.bet,o gal ir ne

parejau is leses.zinokit jausmas nenusakomas,tiek daug emociju dar nesu patyrus,parejau ir apsiverkiau.nes visu taip gaila,atrodo visus is eiles ismyluotum ir pasiimtum namo.

kadangi jau turiu normalu interneta,tai skambinau mamai i skaipa,ir glosciau per ekrana sunis,o ji visus iskilnojo ir isrode...

Gražus jausmas