Apie depresijos šmėklą

ūpo ir aš nelabai jaučiu. jei taip viskam pasidavus gulėčiau ir nejudėčiau, bet negaliu, arba dar turiu jėgų max ką leidžiu po darbo prie teliko pagulėt ir debiliškas laidas pažiūrėt, nes tuo metu nieko norodo. bet matyt many dar nežuvus kažkokia viltis. gaila taip laiko pragulinėt nieko nepadarius, nors noras yra, bet žinau, kad po to graužčiaus.

Buvau vakar pas kietąjį daktarą, tai dabar geriu vaistų kokteilį - antidepresantus, trankviliantus ir neuroleptikus. Užsilenksiu aš šitaip. Sako jis man, neskaitykit anotacijų. Gerai, neskaitysiu, dzin. Nu gal laiko reikia, kad suveiktų viskas. Dar mėnesį žiūrėsim. Labai priklauso, kokios nuotaikos ateinu pas jį. O ji pas mane keičias net ne kasdien, o kas pusvalandį. Ir nesuprasi, ar vaistai padeda, ar ne. Tai sunku, tai gera. Tai gerai, kad reikalų, užimtumo yra, tai blogai. Tas pats su ramiu poilsiu. Tai jis man gerai, tai blogai. Nežinau, ar aiškiai parašiau. Labai noriu pasveikti ir būti normali. Bet jau kartais nesuprantu, ar sergu. Nes jei sergi, vaistai turi padėti. O dabar neaišku, ką jie daro. Kartais visiškai negaliu bendrauti. Kartais bendrauju labai gyvai ir energingai. Kartais darbų kalną galiu nuversti. Kartais nepasikeliu iš lovos. Dėsningumo neatrandu, tiesioginės/atvirkštinės priklausomybės irgi. Noriu gydyti priežastis, ne tik pasekmes. Bet to nedarau. Nežinau kodėl. Nežinau kaip, ką, ar padės, tingiu, bijau, nesiryžtu, negaliu, nežinau, kodėl. Taip ir vegetuoju. O galva zvimbia nuo minčių, skauda, širdis kala, rankos vis dreba, kvėpuoti sunku. Gaudau kaip deguonį 'laimės' akimirkas. Tokių būna. Nevilties, panikos - beveik ne. Apatijos - labai dažnai. Kažkaip gyvenu.

na jo pritariu.. man taip noretusi is psichologu kazkokiu patarimu, na kazkaip..... ech nemoku papasako ko as is ju noriu..

as gyvenu gryzimu i kaima ir suns atsivezimu.

man atrodo kad mums didele dalimi kiša tas žinjimas kad turim vienokią ar kitokią diagnose
neturintys "nomalieji" irgi liūdi, pyksta, nenori bendrauti, pavargsta ir nori savaitgalį pragulėti. bet tai priima kitaip. mums, gi tuo tarpu, atrodo kad čia nenormalu, kad reikia nuo to sveikti, ir vaistai turi padaryti stebuklus. neturim į ką atsiremti - kas teisinga, kaip teisinga ir kur jau neteisinga ir per daug visokio grūzo. man atrodo kad mes į bet kokį grūzą reaguojam neadekvačiai - nes vaaa jau nerimauju, ens vaaa jau bijau. bet nerimauja ir "normalūs" jaučia įtampą, jaudulį ir stresą. tos diagnoses lyg duoda mums pasiteisinimą - kad jaučiuosi todėl, akd popieriuje parašayta kad esu..., kita vertus sumaišties įveda. nes atrodo daugybę emocijų nenormalios ir mes neturėtume jų jausti.

man vaistai padeda tiek, kiek aš aplamai ramiau žiūriu į pasaulį ir problemas, pristabdo emoocijas stiprias. tokiu būdu jaučiu vaistų poveikį - kad nebe taip pergyvenu, kad galiu neapsibliovus šnekėti, kad atsiranda laiko sustoti ir negalvoti vien tik kaipblogaikaipblogaikaipblogai. aš tiesiog ramiau kvėpuoju. o problemos lieka, reakcijos lieka, nerimas lieka.

ir nelabai įsivaizduoju kaip su tom priežastim tvarkytis. nu sako - perdaug aukštai keli sau kartelę. bt tai mano būdo bruožas, charakteris. galiu aš sau nuolat primininėt tai, bet man nuo to geriau nepasidaro. gal save kažkiek tam momentui paramini. bet tas būdo bruožas nesikeičia. negaliu pakeisti tam tikro mąstymo į tam tikrus dalykus - man taip atrodo ir viskas. ir gali sakyti kas nors - nu atsipalaiduok, lengviau žiūrėk, papraščiau. man neišeina nei ramiau nei paprščiau žiūrėt. kas gali pasakayt konkrečiai - kaip tas paprastesnis atrodo. nes "paprasčiau" tai tik abstrakti sąvoka. būdas toks, vidus toks nuo imimo - ir ką čia pakeisi

galiu papraščiau žiūrėti į vaikų išdaigas, kartais net padeda koks sakinys perskaitytas - kad nesistenk jų pakeisti, o būk šalia. ir tikrai kuriam laikui apsiramini, paprasčiau reaguoji - ir šioje srityje man tai pavyksta. bet yra dalykų kur negaliu pakeisti savo reakcijos. kad ir darbinio jausmo - jaučiuosi taip kaip jaučiuosi- negerai. ir kaip čia staiga imti gerai jaustis.

Pati sau ir atsakei i klausima.
Man atrodo, normalu jaustis nevienodai, tai pakiliai, tai liudniau. Normalu jaudintis, bijot, dziaugtis ir tureti visa skale jausmu bei emociju. Mes patys sau esam liga kai reakcija musu paciu i visa tai neadekvati. Kai negali to priimt, su tuo gyvent, ir jautiesi "nenormalus". Kitas gal dar stipriau viska jaucia, bet tiek nesigrauzia.
Ir kaip tikiesi nuo to isgydys vaistai? Priezasciu, kodel nesusigyvenam su savim, ar pasauliu, tikrai neisgydys. Gal tik plikai fiziskai apmarina emocijas, ir ju nebereik jaust. Jei nuo to gyvenasi geriau, tai ir isivaizduoji kad padeda, ir gerai.
As kartais pagalvoju, kad labiau noreciau ismokt gyvent su savo skausmais ir baimem, negu isvis jas panaikint.

Psichologams draudžiama dalinti patarimus, jei nežinojai. Pasiskaityk apie psichologo funkcijas, koks jo profesijos tikslas.


Aha, sakiau, kad nereik diagnozių akcentuot. N gulinčių savaitgaliais ir ne tik savaitgaliais, nediagnozuota, o dar n žmonių tiesiog tokia natūra. N žmonių į psichiatrų akiratį pakliūna ne savo valia ir noru.
Galų gale, aišku, kad normalu kokį savaitgalį pagulėt. Ir 5 normalu gulėt, ėst neįstengiant pasiimt. Bet, turbūt, tame ir skirtumas, kad mes "gydomės", nes tokių savaitgalių ir nesavaitgalių būta n, nes būta ilgų periodų, kuriais jaučiamės skerdžiamos, vemiam rytais fizine prasme, ne 1 sav. esam pasivaikščioję pamėlusiais nuo nerimo snukiais, todėl darbe ar buity kažko ilgai neįstengėm atlikt. Ok, aš čia apie save, bet, manau, daugelio pan. patirtis.
Turbūt ir yra esmė, kad skaudžios emocijos trunka daug ilgiau ir daug intensyviau, nei "normaliems". Aš taip suprantu.
O šiaip dėl visko pritariu. Seniai supratau, kad vaistai gali padėti praegzistuoti sunkų metą, apmalšinti tas per stiprias emocijas, bet problemų jie, žinoma, nenaikina.
Dėl požiūrio į aplinką, ir save, man psichologė pakomentavo, kad esu nepaviršutiniška, dar ten kažkokia brandi asmenybė, nes ne visi taip mąsto, kaip aš. Ir tau tiktų, iš to, ką rašai. Sakė, kitiems pakanka, kad turi šeimą, automobilį, pajamas +- tenkinančias ir jiems nei galvoj nei šiknoj visas likęs pasaulis, egzistencija, prasmės ir pan. Ji man taip papasakojo, kad įtikėjau, kad čia gerai, nes tokia mole nenorėčiau būt, kad "turiu" vyrą, vaikų, babkių ir visa esmė ir prasmė gyvenimo. Taip lengviau, bet tai ne aš, ne mano natūra, man tai tuštybių mugė.
Ir tą patį sakė, kad ala gal per daug iš savęs noriu. Kad žmogus negali būt nei visiems geras, nei viskam gabus ir bla bla bla. Bet kad jolki polki. Iš tikro aš tokių elementarių dalykų iš savęs tenoriu jau seniai. Galiu verstis, galiu leist tekėt sava vaga, niekas nesikeičia, bergdžia viskas.

pritariu bučkiui ir pati tą patį manau. Norėčiau žinot, kaip jaustis yra normalu. Kiek stresuot ir nerimaut yra normalu. Panikos atakas atpažįstu. O visa kita.. Ar normalu pabusti anksti ryte ir nebegalėt užmigti dėl kalančios širdies ir įkyrių minčių? Ar normalu, kad sėdint prie gydytojo kabineto porą kartų per valandą užeina nerimas su tuo pačiu širdies mušimu, kad gal mano kortelės jie neturi ir todėl nekviečia? Ar normalu nerimauti, kad reikės kalbėtis su kursiokais apie kursinį? Kad stipriai nerimauju eidama į 100tinį darbo pokalbį. Jei man kas pasakytų, kad tai visiškai normalu, aš gal net ir patikėčiau. Psichiatras klausė, kaip man yra su tom mintim. Sako, ar galit suvaldyt? Ar galit sau pasakyt, kad nėra ko nerimaut? Na, galiu ir visiškai tikiu tuo, bet niekaip negaliu priverst savo kūno klausyt ir nejaust nerimo, krūtinės užgulimo. Ir man taip sunku su tuo tvarkytis. Taip pavargau. Ir tai nesiliauja, tiek yra įaugę, kad atrodo kitaip jau nebeįmanoma.

zinojau, bet m an nu toks bevertis tas kalbejimas, pasakojimas atrodo

Niekad sito nezinosi:) nu nera nustatytu normalumo kriteriju. Apskritai nera vienodu zmoniu nei busenu. Ta "nenormaluma" jauti tik tu pati. Jeigu tu neistveri ir pati sau nebegali taip gyvent, tada ir skaitosi kad sergi.
Alekseicikas ligoninej vis bandydavo tai paaiskint. Kodel pilna zmoniu kurie mums gal atrodo trenkti, bet jie neserga, nes priima save tokius kaip normalius. O liga prasideda ten kur patys pradedam ja jausti.
Papildyta:


Verte pasijaucia po ilgo lankymo, ar netgi baigus terapija. Ir dar verte ne tame ka sako psuchologas, o tame ka pats kalbi ir kiek gali save isgirs. Aisku, neneigiu, buna ir lievu psichologu, kurie nepadeda arba ne kiekvienam tinka.

Ar normalu pabusti anksti ryte ir nebegalėt užmigti dėl kalančios širdies ir įkyrių minčių? NE.
Ar normalu, kad sėdint prie gydytojo kabineto porą kartų per valandą užeina nerimas su tuo pačiu širdies mušimu, kad gal mano kortelės jie neturi ir todėl nekviečia? NE.
Ar normalu nerimauti, kad reikės kalbėtis su kursiokais apie kursinį? TAIP.
Kad stipriai nerimauju eidama į 100tinį darbo pokalbį. TAIP.

Kaip suprantu, reikia lygint, ar tau visą gyvenimą taip (tada normalu), ar kažkada prasidėjo (tame nenormalu).
Kaip aš atsakiau, būtų man normalu, arba ne. Tavo ats., turbūt, kitokie.

turbut tureciau sutikt su tuo poziuriu, kad liga "isikalbam" daznai, jauciames nenormalus. atyt ir man taip kazkas tokio. nu bet vistiek buna kazkas, del ko mes pasijauciam sergantys as pvz galeciau ivardinti ilgai trunkancia kancia, liudesi ir nesugebejima sau padeti, negalejima, gal net nenorejima. tai imi ir vaikstai ten pas tuos visokius, kurie paskui diagnoze ipaiso.