Ar yra dėmesingų, švelnių, ištikimų sutuoktinių?

Sakyčiau, kad rutina viską užmušė. Ar jūs darot ką be vaikų? Ar švenčiate savo progas, prisimenate praeitį kaip "jaunystėje kažkur buvote, kažką darėte, kažkur ten mylėjotės" ir pan.? Jei norisi, kad kažkas santykiuose išliktų ir po daug metų, tai niekada negalima nustoti to daryti. O jei kada netyčia kažką nustoje daryti "kaip jaunystėje", tai tuoj pat prisiminus reikia tai atnaujinti. Kito kelio aš nežinau.

Mano galiu sakyti idealus. Blogumai iškyla tik toje pusėje, kur prieina jo tėvų įtaka, atsinešta iš šeimos. Pvz. mano tėvų šeimoje nebūta neištęsiamų pažadų. Jei kas nuspręsta, suplanuota, pažadėta - vykdoma. Na aišku, jei ne karas, maras ar pan. Jo tėvų šeimoje - tep liap. Prižadėjom, nevykdom, keičiam planus, darom viską specialiai kitaip. Nuslepiam kažką nuo partnerio, nepasakom. Ypač jo tėvas toks. Tai kartais išlenda tėvo bruožai jame. Tada skandalas iš mano pusės, apgalvojimai iš jo pusės ir stengimasis taisytis. Bet tai nieko bendro neturi su manęs kaip moters nebematymu ar pan.

Papildyta:

Nesiremkit vienu straipsniu

visa Lietuva dėl to tikrai neverks. Abejoju, ar iš viso butų kam prie kapo ašarą nubraukti. Kita vertus venerinių nepagydomų prisigaudei Tai apie savo ligas gali ir nepasakot, bet bent jau jaunikles savo apie jas įspėk.

Tai as tuo net neabejojiu Pilnai tikiu, kad susoktum kadrili ant mano kapo, o po to dar ir nusisiktum is dusios
O del veneriniu ligu, ti gera ideja pametei, reiktu nueit pasitikrint kada nors, nes akurat, visos kelios mano gyvenime buvusios drauges turejo daugiau partneriu nei as, mazu ka ir uznese man

tai as ta ir pati suprantu, tik , kad sprest turi pirma suvokti gerai visa situacija, dabar dar net pati visko nesuprantu, kas su manim vyksta, kas konkreciai sukelia nepasitenkinima, esu apmastymuose, cia atejau pasisemti daugiau ivairiu minciu.
Papildyta:

dekui
Kazka daryti be vaiku nelabai iseina, neturim kam palikti ju, o ir laiko minimaliai, vyras labai daug dirba, kai buna namie stengiasi vaikams laiko skirti daugiaum, nes jie jo labai pasiilgsta, o jei vaziuojam kur tai kartu, butu ziauru ju atzvilgiu juos palikti...Mums lieka naktys nu nieko paaugs vaikai, laiko liks gal daugiau vienas kitam...islaukti matyt dabar reikia.. buitis ir t.t., kol kas toks nelengvas periodas....man ir paciai gal reikia paprasciau i viska ziureti...
Aisku, nesiremsiu vienu, bet cia labai jau panasu i tai, kas tarp musu vyksta
Papildyta:

Nu gal jau uzteks? zmogus parase savo nuomone, nu jam taip atrodo del tu verkimu, nejau itkinsim, kad turi kitaip galvoti ir jausti? jau visai i kazkokias pievas ir asmeniskumus nuejot...
Papildyta:

zmones tik online buna mandrus, gyvenime i akis ziurnt kalbama kitaip...o cia pasitikrinimui,gal bus idomu...
http://www.technolog...tiniu-partneriu
Ir gal uzteks apie jusu seksualines patirtis? kazkaip man zmogus, kuris apie tai tiek daug kalba atrodo turintis su tuo problemu, nes jei probelmu nera, tai kuriu galu tiek afisuotis?
Geriau papasakokit apie savo vidini pasauli, kada jus pravirkstate?
Kada, kodel kyla noras buti svelniam/grubiam su moterim?

Aaaa, tai viskas aiškėja, maži vaikai ir dar ne vienas ir kurių nėra kur palikti. Kitaip tuomet ir nelabai tikriausiai glai būti pas jus, nes realus gyvenimas, tai ne filmas. Vyras irgi pervargsta tikriausiai ir tiek tų žinių. Tikėkimės, kad pavyks jums kartu išlaukti šį periodą ir vėliau viską pagerinti

Rašiau apie nuolatinius skundus, kai tik skundžiamasi, laukiama pritarimo, o ne patarimo, ir taip metai iš metų.



1. Surašykite, ko Jums trūksta raštu ir pateikite vyrui. Nauda bus dviguba: visų pirma, berašydama gal išsaiškinsite pati, ko Jums trūksta, antra, vyras viską ramiai perskaitys, ir nebereikės ilgai ir nuobodžiai santykių su juo aiškintis. Esu taip dariusi keletą kartų, po to dažniausiai net vyrui savo sąrašo nebeduodavai, nebebuvo reikalo
Gal ir Jums padėtų?
2. Bet juk taip ir yra! Kam mėtyti pinigus visokiems prizams-siurprizams, kurie gavėjui gali jokio džiaugsmo neatnešti? O jei kažko labai norisi, kodėl pačiai nenusipirkti, jei piniginė leidžia?
3. Man atrodo, per daug romanų prisiskaitėte
4. O kas trukdo pačiai pasisakyti, kad norite masažo? Negi vyras aiškiaregys ir turi žiūrėti Jums į akis, kad suprastų, jog norite būtent masažo, o ne kavos? O dėl arbatos, tai vėl gi, tokia romantinė klišė... Ar kada bandėt gerti arbatą lovoje? Man tai asuocijuojasi su ligomis ir yra baisiai nepatogu.



1. Idealiu atveju supratimas turėtų būti abipusis, ir prieš ko nors reikalaujant iš kito, vertėtų pagalvoti, ar pats/pati gerai supranti ir pažįsti žmogų, iš kurio reikalauji.
2. Taip, jei tai būtų daroma grakščiai ir išradingai, ne, jei tai būtų banalus "aš tave myliu".
3. O kodėl turėtų padėti, jei išsisprendžiate pati?
4. Susiraskite kokį širdžiai mielą užsiėmimą.
5. Turbūt, ne tuomet, kai iki parduotuvės 200 metrų pesčiųjų taku?
6. Koks Jums skirtumas, kokie yra tie kiti vyrai, Jums su jais gyventi nereikia.
7. Mano galva, emocijos nedera tiek vyrams, tiek moterims. Jei blogai, emocijomis situacijos nepataisysi, nebent išsiverkus palengvėja. Bet kuo čia dėti aplinkiniai žmonės?



1. Gal todėl, kad jie dar vaikai, o Jūs, jei su vyru kartu išgyvenote 20 metų, jau ne mergaitė. Gal todėl vyras ir elgiasi su Jumis kaip su suaugusia?
2. Na, matote, pati vyro nesuprantate, o reikalaujate, kad jis suprastų Jus.
3. Taigi ne viena rašė, kad jų vyrai turi trūkumų, bet tai joms neatrodo reikšminga.



Bet kaip nuobodu tai taip būtų gyventi!!! Galų gale viskas pavirstų į tokią pačią rutiną, ir laigyti po pievas palaidais plaukais bei mylėtis po tiltu taptų tokia pati nobuodybė, kaip namų tvarkymas. Mūsų draugų šeima pirma kartą pasibučiavo po žydinčiais kaštonais, o po to daugybę metų pavasariais eidavo ten bučiuotis "kad meilė nepraeitų". Po kokių 20 metų paklausiau, ar taip tebedaro. Atsakymas buvo, kad ne, seniai nusibodo. Gerai pagalvojus, gal būtų buvę geriau, kad tas pasibučiavimas būtų taip ir likęs gražiu prisiminimu, o ne nuobodybe, kurios nebesinori prisiminti? Beje, ta šeima ir be pasibučiavimų sėkmingai (bent iš pažiūros taip atrodo) gyvena jau 35 metus.

Nepavydėkite, jei pati jau daug iš vyro pusės praradote
Pieva eidama visada dabar susisukate kuodelį? Aš tai ne, mano plaukai vis dar labai gražūs.
Mėgdavot mylėtis po tiltais kaip kokie bomžiukai? Mes tai ne, tai nėr problemų.
Taip, mes eilę metų išlaikėme tam tikrus "papročius", bet jie įdomesni nei stovėjimas po kaštonais, gal todėl nepabosta ir nepabos. Štai ir dabar, mūsų data dar tik kitą mėnesį, o jau dabar kailyje nesitveriam, nes norime tam tikrą dalyką pakartoti.
O šiaip, mano posto esmė buvo kiek kitokia, ir tai tik jūsų problema kad jūs būtent taip supratote ir taip išvartėte. Matyt ne taip ir gerai su sutuoktiniu, jei tokios pagiežingos ir garbanotos mintys iškyla, kai aš tiesiog paprastus dalykus teturėjau omeny kaip tiesiog neatšalimą per darbus ir rutinas

Emocijos būdingos žmogui, net ir gyvuliukams. nemanau, kad įmanoma apsieiti be emocijų ir apskritai, nematau to tikslo, taip pat niekaip nematau priešpriešos, esą emocijos trukdo veikti, kaip tik - emocijos gali įkvėpti veikti.

Monteverte, bet tema tai ne apie tave ir tavo vyrą, kaip jūs ten viską ir aną


*Sani*, netvirtinčiau, kad tai labai normalu ir nekreipk dėmesio, nes jautiesi nesmagiai, suprantu kaip moteris moterį, kad trūksta visų tų išvardintų dalykų, bet kai kurie vyrai jie tokie, ypač ne romantikai, tyleniai, rodos gero žodžio gaili, kol ištrauksi, tai lengviau numot ranka. Na bet su tokiais kažkuria prasme geriau gyventi, nei su "makaronų fabrikais", kurie pasako labai daug, o realiai tušti kibirai garsiai skamba. Pvz. yra tokia pora, kur mažybiniai žodeliai, saldūs bučinukai pabrėžtinai kitų akivaizdoje, na toks saldus šou. Bet taip kaip įžeidinėja tas pats vyras tą pačią moterį, kokiais žodžiais žemina, kokias kelia "scenas", tai čia kita medalio pusė. Taip, tai būtent tos poros santykiai, bet ar tokio ekstrymo kas norėtų? Abejoju.

Ašaka Pritariu tavo komentarams. Išties gyvenimas labai kintantis, ilgamečiai partneriai daug visko patyrę, ta rutina taip pat kintanti, keičiasi pomėgiai, norai, ritmas. Tas spontaniškumas, ekspromtai - niekur nedingsta, taip ir yra, tiesiog jie kitokie.

Labai atsiprasau, bet cia kaip tik mano oponente man bando pripaisyt simtus moteru, tad didelio afisavimosi mano sarkastiskame atsakyme neizvelgiu.
Ok, apie asaras. Taip, verkiau. Kiek pamenu per pastaruosius kokius 5 metus du kartus. Pirma karta, kai mire tevas, bet susigraudinau tik tada, kai nuvaziaves i morga sutvarkiau visus reikalus, sutariau del pervezimo ir tik vaziuodamas atgal i Vilniu leidau issiliet emocijoms. Kita karta net nzn kodel ir kaip, bet kazkokiu budu sugebejau praskyst. Matyt buvo uzejes laikas pagailet saves , po to ziauriai kvailai jauciausi.
Su moterim as visada svelnus, nematau reikalo but kitokiu, juo labiau kad ir apskritai gyvenime nesu agresyvus, kaip tik stengiuosi ir kitus aplinkinius apramint, bei padet problemas sprest taikiai. O grubumas moters atzvilgiu tik lovoje imanomas, kai jauciu jog ir jai tai patinka.

Sakykite tai, kuri mane kamantinėja lyg savo gyvenimo neturėdama

O kodėl emocijos - būtinai verkimas?
Ir šiaip, jei tik kas pasako "manęs neišklauso, nesupranta" - iškart įsivaizduojama, jog tas neišklausymas = zyzimų ignoravimas.

Emocijos būna įvairiausios, ir jos tikrai dera kiekvienam, nepaisant lyties.
Jei mano vyras manęs neišklausytų ir neskirtų dėmesio, vargiai įsivaizduoju bendrą gyvenimą. Jei žmogui neįdomu mano džiaugsmai, mano reikalai, mano gyvenimo ritmas, jei niekad nepasiteirauja, kaip praėjo mano diena, kas įdomaus nutiko, tai kaip aš su tokiu žmogumi galiu gultis vakare į lovą ?
Man atrodo visiškai natūralu kalbėtis ir DOMĖTIS, kuo mano sutuoktinis gyvena. Ir ne apie visokius "utiutiu" kalbu. O apie dėmesio skyrimą ir išklausymą, nesvarbu, emocijos blogos ar pačios džiugiausios.