QUOTE(Limcamca @ 2015 10 21, 17:58)
Nu tada man rodos netikri jausmai. Nes, kai myli, tai nei žmona tinkama bebūna, nei dar kokia nauja meilužė. O, jei skaičiuoji, planuoji, kaip šachmatus dėlioji, tai nieko kito ir nebelieka, kaip tik bliauti.
Kur jausmai tikri, ten tikri. Kai santykiai tvirti, tai tvirti. O ne abejonės ir baimė.
Nesutinku. Dauguma čia esančių moko racionaliai mąstyti ne apsigauti. Taip pat ir vyrai bando nepasiduoti jausmams, galvoti protingai ir priimti neskubotus sprendimus.
Kaprizingos nuomonei pritariu
Pvz mano vyras buvo na sakykim dėmesingas buities reikalams. Bet kaip moteris aš buvau nuvertina. Tai kaip ir būtų buvę protinga likti kartu. O ką, šeima aprūpina, nesivalkioja, nemusa, negirtuokliauja, ko trūksta?
O man trūko. Ir nei kiek nesigailiu. Ir nenusprendziau per dieną. Tiesa pagundos dar nepažinojau. Ilgai ilgai galvojau ką daryti. Kaip ne pasigailėti.. Dėl to iš dalies suprantu savo pagunda tik bijau, kad jis kitoks nei aš. Ir jam tiek ryžto neužteks. Tikrai sunku išeiti iš komforto. Ir mąstyti, kaip visi smerks. O cia dar dėl kito žmogaus... Tai isvis.. Atsigauti prireiktų mažiausiai metų. Viskas nesibaigia su žodžiu SKYRYBOS.
Todėl aš dažnai pagaunu save mąstant. Kokis aš jam turiu būti, kad padėčiau apsispręsti? Nuolanki, gera, palaikanti, tokia, kokia atrodau iki šiol... Ar išdidi, duodanti ultimatumus ir nei kiek ne bandanti įsijausti į jo vietą.
Jis buvo atsirėmęs į stakta, bet neverkė

tiesiog ilgesingom akim lauke kol praversiu duris.
Visos irir visi moka greitai pasmerkti, dalinti patarimus, bet ar visos mokame suprasti ir įsigilinti? Aš nemanau, kad jausmai yra kaip 2x2. Viskas būna labai labai sudėtinga.
Savo atveju suprasčiau. Jeigu būtume susitare. Jis nesiskirs, aš jo meiluze. Ir basta. Nieko nesitikiu. Bet viskas kur kas giliau...