Labai keista, kad Magnunos kacai gali taip keliauti.Aš tik paauglystėje turėjau katiną - keliauninką, su kuriuo važiuodavau kaiman.Eidavom visur, ir miškan ir prie ežero.Sekiodavo visus kaip šuniukas.Visi kiti katinai tik prie namų.Mano rainasis ,kur ant vaivorykštės dabar gyvena

, būdavo įlipa per pravirą langą mašinon ir miega.Vieną kartą man kažko užsireikė pardėj, aš tik mašinon įšokau ir varau.Girdžiu gale katinas pradėjo bliauti nesavu balsu.Ai , sakau tingiu grįžti, palėksim kartu.Kur tau

, vidury gatvės pradėjo blaškytis po saloną, galvojau su langais išeis.Kaip dureles atidarysi, tai maus lauk greičiau už vėją.Kur jį paskui rasti, o dar ir sūnus man galvą nurautų, jo čia brangenybė buvo.Teko grįžti ir prie kiemo išleisti.Nebuvo kaimietis pratęs važiuoti.
Ryt kabinsiu lesyklą, saulėgrąžų dar nuo pernai metų turiu, lašinukų kur prigriebsiu ir atidarysiu paukštukų lesinimo sezoną.Praneša šaltuką, dar nedidelį, bet jau.
Aplankėm kaimuką, palakstydinau šuniukus, apdengiau augalus, sniego nėra, tik ledelis ant kūdros.Tyla, ramybė visur.