Nei gebejau nei negebejau, ne mano iniciatyva.
As pirma karta i ji kitaip paziurejau tik sia vasara, per neplanuota keletos kolegu susibegima. Is keliu atsirado keliolika, is susibegimo pasidare rimtas pasisedejimas iki paryciu. Nenoriu issiduoti, todel nerasysiu kokia darbo specifika, bet ne ofisinis. Didelis kolektyvas. Daug bendraujam neformaliai. Jo zmonos nebuvo. O jis kai isgere, tai visa vakara visiskai tiesiogiai asistavo ir rode tik man demesi. Man net drovu buvo pries kitus kolegas, vis nuleisdavau viska juokais, bet paskui nusprendziau, kad geresne taktika is vis nekomentuoti, nes ir jie praktiskai apsimete, kad nemato, viena tik moteriske kazka bande lepteleti, tai greitai buvo nuraminta kitu - kad nesikistu ir nepavydetu... o i pabaiga prisigere visai, tai jau kaip kaciukas aplink trynesi.
Kita ryta issiblaivius vis galvojau, kaip mane tai jaudino, neitiketina, nes niekad anksciau i ji net neziurejau. Is vis - na kolegos, jie gi kaip broliai. Bet stengiaus nesureiksminti kas buvo.
O jau po kokio menesio supratau, kad mes 3 kart per savaite kartu pietaujam. Na tiesiog kazkaip net nepastebimai prisijunge prie musu kompanijos. Ir pradejau pastebeti, kaip vis bando pokalbi uzvesti, kaip taip juokingai vyriskai maivosi, visa kuno kalba, viskas, mandagumai, asistavimai.
Pries pora savaiciu del bendro projekto niekaip nesiseke susiderinti susitikimo, paskambino penktadieni vakare, ka veiki? gal tinka siandien? man netiko, net ne mieste buvau, susitarem 6dieni, kai grysiu po paskaitu - tiesiai tinkames. Susitikom ir prapuolem
Man panašu, kad tuo metu būtų patikęs bet kuris, parodęs dėmesį. Jums tiesiog trūksta artumo. Bus sunku. Pasiruoškit tam.